Merunkova palinka

Per daug gerai pramokau planuoti keliones automobiliu po Europą. Gal jau laikas pasisiūlyti Martynui Starkui į kelioninius partnerius vietoj vidutinio amžiaus krizės kamuojamo Vytaro? Beveik be didesnių nuotykių šią vasarą vyko kelionė po Čekiją. Turizmas ten tvarkingas, visur kur tik gali čekai nusiima savo  kapeikėlę nuo turistų.. Rumunijoje, pavyzdžiui,  turizmas  labiau improvizacinis, todėl smagesnis. Turistai čekui rūpi tik tiek, kiek ruošiasi palikti kronų..

Gal tik vienoje vietoje  iki čekų giluminių sluoksnių  man pavyko prisikasti.. Tokiame etnografiniame jaukiame  Čekų Rojaus kaimelyje Vesec u Sobotki pačiame Čekų Rojaus viduryje. 2 km iki pilies Kost, 2 km iki pilies Humprecht. Labai puiki kaimo sodyba, jei kas rekomenduoju, labai tinka Čekų Rojaus tyrinėjimams.Čia.

Jau  buvau kiek pavargęs nuo alaus, tai vakarui paėmiau kriaušių degtinės. Buvau ragavęs ir pamėgęs austriškąjį kriaušinį šnapsą. Tai čekišką pamaniau verta pabandyti.Visas tas dvarelis buvo vien mūsų: su baseinu viduryje kiemo, su tikromis vištomis ir kaimišku tvartų kvapu. Baseine maudėmės nuogi, vartai užrakinti, klaikiai karšta, kaifavome dvarelyje visai vieni. Atsigaivinę sėdome  valgyti, pasistatėme  ant stalo ir kriaušinę kaimiškam vakarojimui.

Bet staiga pas mus įsibrovė čekai pro vartus su škoda. Vienos neaiškios tvartelio durys pasirodo slėpė jų nuomojamą kambarį. Čekas, čekė ir čekiukas nekalbėjo jokia kalba, tik čekų. Pagalvojau, na va, dabar kaip vilkai vaikščiosime  ir spoksosime vieni į kitus. Negerai. Pripyliau du stikliukus ir pakviečiau čekus  sėsti prie mūsų. Mūsų vaikai  greit susikalbėjo lakstymo ir gaudymo kalba.

Mano gyvenimo patirtis sako – visada verta įpilti stikliuką vietiniams. Atsiperka keliagubai. Čekas pasipurtė  išgėręs ir apžiūrėjo etiketę. Gut, pasakė, moment. Ir nuėjo prie savo škodos.

Tai buvo didelė bonkė Pietų Moravijoje  namie varytos “merunkovos palinkos”. Po poros stikliukų tos kvapnios gintarinės spalvos naminės pradėjome suprasti vieni kitus. Įsivėliau  net į literatūrinę  diskusiją su čekais. Pasakiau, kad jų geriausias rašytojas rašo prancūziškai ir ūmai užmiršau pavardę, sakiau dar vardas jo kaip Italijos meisto. Čekė ir čekas  netikėjo. Mes dar išgėrėme, pasakiau dar čekų rašytojų  pavardes Hrabalas, Čapekas, Božena Nemcova su babičko, iškeikiau komunistu Hašeką ir tada jie suprato – aš kažką žinau apie juos. Vyras pasiėmė planšetę, ilgai ten krapštėsi ir galų gale maloniai nustebęs suriko – Milan Kundera!

-         Yes, of course, - ir aš pliaukštelėjau sau kakton.

Už Kunderą  dar išgėrėme. Paskui už Hrabalą. Čekė baisiai stebėjosi, kad Kundera  rašo prancūziškai. Čekai baisiai  mane užgerbė. Čekė buvo su ilga ir nelabai vykusia nosimi, bet visa kita figūra buvo daili. Tokios moterys labai kompleksuoja ir bais nustemba kai  jas užkalbina vyrai. Bet ir tuo tada džiaugiasi labai. Mes vis labiau  su ja supratome vienas kitą. Be to naminė buvo kaip ji pasakojo 53 laipsnių, namie  varyta iš jų seno sodo abrikosų prieš kelias  dienas jos tėvo rankomis. Parduotuvėse  tokių gėrimų nebūna. Solidžiai patvirtinau – aš kaip alkoholio pramonės buvęs darbuotojas jos tėvo  palinka žaviuosi.

Balkanų moteriai  “merunkova palinka” buvo per stipri ir ji sėdėjo kiek pasipūtusi. Nevartojant palinkos kalbos jai nesisekė.

Vėliau  čekė visai laisvai čekų, anglų ir vokiečių kalbų miksu  išbrokavo  mano pristatytą Čekijos kelionės planą. Mes visai neplanavome  užvažiuoti į jos Pietų  Moraviją, kur labai  gražu, kur vietinis  vynas, abrikosai ir šilta kaip Italijoje tik be jūros.

Primygtinai liepė važiuoti taip: iš Česky Krumlovo į Jindržichuv Hradec, Telč, Tržebon su žydų kvartalais, Znojmo su katakombomis po visu senamiesčiu, ir dar kažkokios pilys prie Austrijos sienos, jau pamiršau pavadinimus.

Apie Lietuvą čekei papasakojau apytiksliai, nes labai sunku man buvo rasti žodžius  -  mano vokiečių ir čekų kalbų pradmenys  labai silpni

Lietuva tai graži šalis toli šiaurėje su minus trisdešimt žiemą, su daug ežerų  ir miškai vien. Yra gal trys  miestai, o šiaip vien miškai. Miškuose vaikšto aukšti, niūrus, flegmatiški žmonės, kurie, jeigu nežaidžia krepšinio, tai  visą likusį laiką galvoja apie savižudybę. Mes tik vienu dalyku pirmaujame pasaulyje – savižudybių reitingu. Čekė labai klausėsi, juokėsi  ir sakė tikrai atvažiuos pažiūrėti.

Išdiskutavome mūsų kelionės planus  iki pat palinkos didžiojo  butelio dugno. Mano valdiška kriaušinė stovėjo dar artipilnė. Būtume ir ją pabaigę, bet BM parvedė mane į kambarį, nes ji  ragavo tik vyną, todėl  mus su  čekais  pasmerkė. Čekas jau smūrksojo apsnūdęs, aš pasiūlau eiti maudytis į baseiną, kad kriaušinė geriau eitų, čekė paklausė su rūbais ar be rūbų? Ir todėl  mane BM parvedė namo, nes jau buvo naktis - laikas migdyti vaikus.

Koks  šios istorijos  moralas?

Ir  čekus galima išjudinti, bet tuo pat metu  reikia Balkanų moteriai duoti  tą  patį gėrimą, kuriuo  judini čekus...