2014 m. spalio 28 d., antradienis

Eilės, be eilės ir avoskos



Eilės tai visai ne poezija. Šių laikų jaunimui jau sunku įsivaizduoti masines eiles, . parduotuvėse trūkdavo  vietos  susirangyti eilių gyvatei, tai persikeldavo jos į lauką. Ir kažkas erotiško būdavo tokiame  vaizdelyje – krenta pirmos  snaigės ir lauke iš pilkarūbės eilės gniaužtų laimingasis  išsirauna prisipirkęs apsnigtų geltonų bananų ar oranžinių apelsinų...
Dar ir šiais laikais  – leiskite tik  pagalvoti -  yra likę eilių. Keli pavyzdėliai.  Į Ryanair oro uostuose, į vaikų darželius Vilniuje, ačiū  Zuokui, neleido mums visiškai persikelti  į laukinius Vakarus. Dar poliklinikose užtinki eiles, su visiškai tokiais pat gudriais personažais, kurie moka pralįsti  be eilės  iš anų tarybinių  laikų.

Eilės anais laikais buvo kelių tipų. Vyriškos  -  prie  alaus barų, priduoti smirdančiuose stiklo taros pridavimo punktuose tuščius butelius. Vyriškos eilės su šiokia tokia vienybe, jos turi didingą tikslą prisigerti.
Mišrios eilės tai kai  vyrai  ir moterys kartu, bet moteriškės šimtą kartų geriau žinojo ko jos nori tame tolame eilės pabaigos taške. Vyras dažnai tokioje eilėje stovėdavo prievarta atvarytas ir be didingo tikslo prisigerti, kuris  eilėje vyriškoje, todėl nuobodžiaudavo. Aš gerai prisimenu alaus, bananų ir apelsinų eiles. Jas stovėdavau beveik kryptingai, džiugiai, nes produktai patikdavo.
Patyrę tarybiniai žmonės pamatę eilę pirmiau  stodavo į eilės galą ir ten bandydavo apklausos būdu sužinoti “ką išmetė”. Būtent – “ką išmetė”. Nes pinigų turėjo daugmaž kiekvienas, nes bedarbių nebūdavo, prievarta vertė dirbti principialiai nemėgstančius darbo,  ir algos visų buvo beveik vienodos. Taigi pinigų buvo, trūko tik prekių.
Kartais eilė nuo pradžios iki galo stovėdavo dar nežinodama ką išmes. Bet ilga ir kantri. Tiesiog buvo išsivystęs šeštasis  jausmas tarybiniams  žmonėms, kad kažką  tuoj išmes  ir bus gerai.
Dar  vienas specialus žodis iš tų laikų  - avoska. Lietuviškai tai rezginė, toks pintas iš virvelių krepšelis, kuris lengvai tilpdavo kišenėje ir jeigu pamatai eilę tu jau pasiruošęs avoskon  prisikrauti netikėtai  išmestos prekės.  Avoska išvertus – atsiktinukė, netikėtukė, likimo dovana. Maždaug taip išversčiau iš didžiosios  rusų kalbos.

Eilės nemėgdavo gudreivų, kurie lįsdavo  be eilės. Oficialiai  teisę be eilės turėdavo VOVo veteranai. VOV tai velikaja  otečestvennaja vojna. Be eilės tik su knygutėmis to  VOVo dalyvio. Santrumpa skambėjo kaip Vovočka, visų nepadorių anekdotų herojaus vardas. Vova dar  kaip Putino vardas. Bet juokas neėmė,  tik tylus siūtas. Lietuvoje beeilių VOV nemušdavo - tylomis urgzdavo.
Tačiau  kitur.
Kažkuriam Azijos  mieste, berods  tai buvo Frunzė, dabar Kirgizijos sostinė Biškekas, panorome išgerti pigaus vyno. Nes miestas buvo sovietoidinis, visai be fantazijos.  Kirgizai tokie  kieti puslaukiniai vyrai, o dar tada papildomai papiktinti kaip ir visa tarybinė liaudis antialkoholinių eilių.  Taigi prie mūsų nedrąsiai svarstančių ar veltis į pastoviai rusenantį tarpnacionalinį konfliką eilėje, nes mes nei rusai, nei kirgiizai ir mus gali mušti ir tie, ir anie. Taigi, kol svarstėme,  prisistatė profesionalus karo veteranas su pažymėjimu. Dalykiškai paklausė kiek reikia ir kiek man duosite? Ir drąsiai nėrė į pačią žiauriausią piktos eilės vietą - be eilės. Rusai jo nemušė, bet kirgizai atidaužė karo veteraną. Išmetė iš be eilės.
Nusivalė veidą kruviną senelis ir  pasakė:
  - Ką aš ne rusas? Reichstagą  paėmėme, o čia  čiurkos kirgiziškos  neduos  mums  vyno?
Ir vėl lindo be eilės mojuodamas  VOV knygele, kirgizai senelį stumdė  jau nenoriai, neorus tai buvo užsiėmimas ir senelis galų gale pralindo be eilės. 


Iš  trečio bandymo senelis, kuris ėmė Reichstagą, paėmė mums  vyno...
Rašyti komentarą