Vakar teko tokia
pareiga per vieną renginį užnešti buvusią
šokių kolektyvo koncertmeisterę
į salę ketvirtame aukšte, o po to nugabenti ją namo. Senutei 89 metai. Menkai
tepaeina, o šiaip guvi, fotografavo
savo buvusio kolektyvo merginas mobiliu
savo telefonu. Atminimui.
Senutė lietuviškai vos vos. Kol gabenau ją į
ketvirtą auktą be lifto vis susėdę pakalbėdavome
Aš kaip šioks
toks rusų kalbos mokovas, greit
suklusau - ji kas aukštą vis pasakydavo kokią frazę visiškai
odesietiškai.
Tai aš ir
prisikabinau kol nešiau senutę;
-
Gal iš
Odesos tamsta?
-
Ne, - sako,
- net nebuvus Odesoje..
Ir baigėme tą temą, nes
supuolė sveikintis moteriškės. Nešant atgal išsiaiškinome daugiau.
Tėvas augo Odesoje. Buvo talentingas muzikantas-pūtikas ir grodavo Odesos parkuose. Kalbame apie
caro laikus dar iki revoliucijos. Bet kažkuriuo metu tėvui besimokant junkerių mokykloje jam
prasimušė revoliucinės nuotaikos. Caro valdžia kaip revoliucinį elementą jį
nutrėmė. Taip tėvas atsidūrė Sibire, Irkutske. Ten ir ji gimė 1925 m.. Po to tokie
patys revoliuciniai čekistai 1938 m. jos tėvą per 8 dienas nuo suėmimo. sušaudė. Po karo jos su mama atsirado Vilniuje, mama kėlė pramonę,
o ji mokėsi Vilniaus konservatorijoje.ir dirbo koncertmeistere. Dar ir dabar atmintinai
groja savo repertuarą.
Viskas, atvežiau senutę namo.
Vėl kaip kartais stipriai
trenkia nežinia iš kokių palėpių
išlindusi gyvoji istorija. 74 metus
Odesos tarmės nešėjo šeimoje nebuvo, tik skaudus atminimas. O odesietiškos
frazės liko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą