2014 m. spalio 24 d., penktadienis

Gyvoji istorija. Odesos tarmė



Vakar teko tokia pareiga per vieną renginį užnešti buvusią  šokių  kolektyvo koncertmeisterę į salę ketvirtame aukšte, o po to nugabenti ją namo. Senutei 89 metai. Menkai tepaeina, o šiaip  guvi, fotografavo savo buvusio  kolektyvo merginas mobiliu savo telefonu. Atminimui.
Senutė  lietuviškai vos vos. Kol gabenau ją į ketvirtą auktą be lifto vis susėdę pakalbėdavome
Aš kaip šioks toks rusų kalbos  mokovas, greit suklusau -  ji  kas aukštą  vis  pasakydavo kokią frazę visiškai odesietiškai.
Tai aš ir prisikabinau kol nešiau senutę;
-         Gal iš Odesos  tamsta?
-         Ne,   - sako,   - net nebuvus Odesoje..
Ir  baigėme tą temą, nes supuolė  sveikintis  moteriškės. Nešant atgal išsiaiškinome  daugiau.
Tėvas augo Odesoje. Buvo talentingas muzikantas-pūtikas ir grodavo  Odesos parkuose. Kalbame  apie  caro laikus dar iki revoliucijos. Bet kažkuriuo  metu tėvui besimokant junkerių mokykloje jam prasimušė revoliucinės nuotaikos. Caro valdžia kaip revoliucinį elementą jį nutrėmė. Taip tėvas atsidūrė Sibire, Irkutske. Ten ir ji gimė 1925 m.. Po to tokie  patys  revoliuciniai čekistai 1938 m.  jos tėvą per 8 dienas nuo suėmimo. sušaudė. Po karo jos  su mama atsirado Vilniuje, mama kėlė pramonę, o ji mokėsi Vilniaus konservatorijoje.ir dirbo koncertmeistere. Dar ir dabar atmintinai groja savo repertuarą.
 Viskas, atvežiau senutę namo.

Vėl kaip kartais stipriai  trenkia  nežinia iš kokių palėpių išlindusi gyvoji  istorija. 74 metus Odesos tarmės nešėjo šeimoje nebuvo, tik skaudus atminimas. O odesietiškos frazės liko. 
Rašyti komentarą