2015 m. vasario 17 d., antradienis

Мы из преглауды. 1 dalis.



Mūsų katė mirė ir Balkanų moteris pasiūlė įsigyvūninti šunį. Nes, pasirodo,  mūsų šeimos (pabrėžiu, visų iki vieno šeimos narių) svajonė buvo šuo. Kaip visada maloniai nustebau, pasipriešinau tik lengvais perbėgimais toldamas nuo apšaudymo zonos.
Tada išsirinkau kompe man gražiausią šunį -  rudąjį trumpaplaukį vengrų vižlą. Jei vižlo negausime  - tai  nors Burbonų braką.
Pats pigiausias – brokuotas brakas be dėmių -  kainavo 450 eurų. Jei su visomis dėmėmis tai kažkur į kosmosą nuo 1000 eurų.
Bet juk galima daryti ir šiaip gerus darbus, nebūtinai būti konsumerizmo auka ir vedžiotis tik pižoniškų veislių šunį su paltuku. Yra prieglaudos, kur išgelbėjęs šunį nuo mirties gali gauti grąžos  mana dangiškąja.
Šunų prieglaudoje taip dvokė, kad net aš susiriečiau  ir pasakiau:
-         Taigi kai tie šunys taip smirda, kur mes jį laikysime? Namie? Balkone?
-         Tėti, - paaiškino mažė, -  ir tu kartais smirdi, bet laikome namie...
Tada pareikalavau nors berniuko, nes namie moterų diktatūra man jau įkyrėjo. Sutiko. Prieglaudoje visi šunys kaip išprotėję lojo ir draskėsi nuo lenciūgų. Kampe radome liūdną šuniuką, kuris vienintelis nelojo. Užsimezgė kontaktas. Pavedžiojome, lakstė su mumis ir liūdnai nelojo. Aplankėme kelis karus tą prieglaudą. Mūsų šuo vis labiau nebelojo ir kiūtojo kampe. Tik labai švelniu liežuviu laižė mūsų rankas.
Palūžau.
 Jamam.
Tada prieglaudos vadė apžiūrėjo mus (žmones, ne šunį) ir pasakė, kad mums tikriausiai nepavyks, nes mes katininkai ir šiaip  iš išvaizdos...na žodžiu, netiki ji mumis. Na manimi tikėjo turkai, kurdės ir švedai. O dabar kažkur Rasų gatvės užkampyje  man neduos nelojančio šuns?
Atidavė.
Karlita. Taip pasirodo prieglaudoje buvo vadintas  mūsų šuo.  Galūnė -a truputį mane įtempė. Bet pagalvojau kaip visada blogai nugirdau. Karlito. Senas geras filmas “Karlito kelias” su Al Pačino. Garbingas gangsterio vardas. Mano šuniui tiks.

Smirdantis Karlito parvažiavo drebėdamas su mumis namo ir iškart apmyžo svetainės parketą. Atsargi  prieglauda prikrovė pusę mašinos senų laikraščių. Dabar supratau kodėl  klausė ar didelis namas?. Reikės uždengti tais senais laikraščiais visų keturių kambarių ir virtuvės parketą, nes visur gangsteriškai pridirbs mūsų šuo. Lyg čia jam būtų Niujorkogatvės.
Rašyti komentarą