2015 m. vasario 20 d., penktadienis

Мы из преглауды. 2 dalis



Prieglaudinis padaras tūnojo kampe koridoriuje ir jokio progreso nebuvo. Šuo liūdėjo ir nebendravo. Po gero pusdienio depresinė šuns savijauta pasiekė ir mus. Reikia kažką daryti. Nes lytis jo neaiški, besijaudindami užmiršome prieglaudoje pasitikslinti,  bet pažiūrėti bijojome, nes įkąs. Toks tylus kampe tūnantis neaišku kas  su dideliais aštriais dantimis.
 BM prisiminė, kad jai zooprekėse įpiršo šunų šampūną su makadamijų aliejumi, tad gal pabandome tą būtybę  iš to tamsaus  kampo nuprausti.
Dviese nunešėme šunį į vonią. Šuo iš pradžių nenorėjo, bet paskui atsipalaidavo. Švelniai kalbindami išprausėme. Iš po tamsaus prieglaudinio anglių ir geležinkelio rajono atspalvio pasirodė tikroji šuns spalva, malonus rudas atspalvis su lengva geltonumo nuojauta. Visai gražus šunėkas.
Šuo nuo šilto vandens ir žmogaus rankų  glamonių  suzmeko, atsipalaidavo ant kilimo jau arčiau mūsų ir, klastingai tuo  pasinaudoję, mes jį dviese apvertėme  ir sužiūrome, kas jis? Tarp užpakalinių kojų juodavo  kažkokia dėmelė. Ilgai žiūrėjome į ją. Nes mūsų patirtis buvo tik katiniškoji. Jis ar ji? BM nežinojo, todėl nežinojau ir aš, nes visus praktinius gyvenimo klausimus kuruoja ji, aš tik ten reikalingas kur reikia daugiau intelekto, tai yra  beveik niekada.  
 - Kiaušiukų nėra, -  po kelių minučių, neramiai laukiant kitiems šeimos nariams, nusprendė BM – Karlita.
Jeeee!Valio! 
Karlita. Kalytė. Šuniui leidome vėl atsiversti ant kojų. Makadamijų aliejaus atpalaiduota gera kosmetika kvepianti Karlita pradėjo šokinėti, žaisti  ir mes atsikratėme įtampos, kad turime piktą iš padilbų pakampėje  spoksantį  monstrą, kuris tik telaukia patogios progos  suleisti dantis į kokį minkštą mūsų šeimos narį.

Mes turime šunį.  
Rašyti komentarą