2015 m. vasario 6 d., penktadienis

Lėtas ir trys


Kas vakarą, kai parvežu mažę iš darželio, ji šaukia:
-         Kas greičiau iki durų! Viens, du, trys!
Ir lekia, aš paknopstomis kinkuoju iš paskos. O lauke žiema, ledas, sniegas, slidu. Ir, bebėgdamas šimtą metrų  iki amžinos antros vietos, prisimenu.
Jaunas naiviai įsivaizdavau – žmogus, sulaukęs penkiasdešimties, sėdi visiškai paskendęs minkštame odiniame  fotelyje, rūko pypkę su kvapniu egiptietišku tabaku ir gurkšnoja iš storos stiklinės viskį. Per vakarą pasako kelias protingas mintis, gyvena lėtai,  savo memuarams palikęs  visus nuotykius. Ir mada dabar tokia yra. Lėto valgio restoranai, lėtos dvasingos merginos, lėtas kuisimasis  savo sodelyje.
Deja. Jei vakare opera, tai po darbo leki uždusęs, nes nespėsi, jei tavo  moteris, kuri turėtų būti geroji namų dvasia, tai ji visa triukšminga ir sako davaj, davaj, nesėdėk, mes nieko nespėjame, jei mama, tai ją dar visur reikia nuvežti, irgi nesėdi vienoje vietoje, jei redaktorius, tai jis su visokiais dedlainais, sugalvotais pažiūrėjus  filmą “Dingti per 60 sekundžių”, jei darbe -  tai tik avarijos, jokio planingo lėto darbo. Jei ir dirba kas lėtai, tai elektrikai ir santechnikai, kurie tvarko tas avarijas.
Taigi bėgu paskutinius metrus iki finišo, žingsnis, kitas ir ūmai pasaulis apsiverčia. Guliu ant žemės, matau dangų, vėl prisitvojau. Aš taip įspūdingai griūnu. Aukštas gana  ūgis ir nežmoniškas svoris ir dar taip kvailai nuo regbio laikų įpratęs kristi ne ant rankos (nes sulūš), o visa kūno plokštuma. Garsas didelis ir dulkės arba snaigės pakila nuo žemės geru pusmetriu. Žmonės, kurie tai mato, paprastai puola prie manęs. Žilas vyriškis, tikriausiai mirė, pagalvoja. Nes taip garsiai ir plačiai krito. Aš paprastai atsikeliu pats, rankos pagalbos neimu. Negi kiekvienam aiškinsiu  – dar turiu tuos kritimo refleksus.
Prakeiktas  lėtas gyvenimas, kur jis ir kas jį matė? Šią žiemą jau taip virtau  - nuo skubam, lekiam, greičiau  - tris kartus.


Rašyti komentarą