Šuo dar nepabėgo
ir mes vis dar gyvename savo namuose. Visų atsitikimų auginant pirmą kartą
gyvenime šunį nespėsiu papasakoti, tai šiam kartui atrinkau kelis, ryškesnius: apie trenerį, tortą ir kalėdinę
žiurkę.
Radome šunų
trenerį. Dar tada buvo šalta ir treneris šeštadienio rytą tinkamai ryto
šaltukui kvepėjo degtine. Bet Karlita
jo labai klausė, gal kai jis padvelkdavo savo akcentuotu kvapu tai ji
prisimindavo savo sunkios vaikystės
dienas. Šiaip treneris man patiko ir su tuo degtinės kvapu. Jis visas buvo toks,
kaip čia gražiau pasakius, sušunėjęs, į viską reaguodavo choleriškai it pats
būtų šuo. BM niekinančiai įtarė, kad gal ir žmonos neturi, jam pakanka šunų. Aš
pavydžiai žiūrėjau į taip susitvarkiusį gyvenimą vyrą.
Kai kelis kartus
per stipriai paspaudžiau Karlitos nugarą, kai nevykdė komandos “gulėt”, tai treneris
vos ne su siaubu atplėšė mano ranką ir
barėsi, kad taip žiauriai negalima. Patikėjau juo. Daviau 40 eurų ir treneris
sakė visada savaitgaliais mūsų lauks
dar aštuonis kartus toje šunų aikštelėje Baltupiuose. Karlitai, matyt, treneris
irgi paliko gilų įspūdį, nes kol atvažiavome namo ji apvėmė visą opelio galą. Pati bandė susitvarkyti - valė užpakalinėmis kojoms, bet menkai
padėjo.
Karlita
stengiasi. Tampo mane po gamtą. Aš tiek gamtos aplink savo namus dar nebuvau
matęs. Dabar žinau visus aplinkinius kiek įdomesnius šunų (kai kurie gal net ne
šunų) šūdus ir būtinai kiekvieno
pasivaikščiojimo metu mes susirandame tą pačią nudvėsusią per Kalėdas žiurkę - tai visų mūsų pasivaikščiojimų alfa ir omega, nuo tos žiurkės jau abu ramiai sukame namo.
Žiurkė tuoj baigs irti ir laikas mums pagalvoti apie kitą pasivaikščiojimų tikslą.
Vakar, kai buvo
mano gimtadienis, Karlita apie šeštą ryto pati pirmoji (net aplenkė BM)
mane pasveikino prie miegamojo durų. Aš
skubėjau į tualetą ir staiga pajaučiau, kad lekiu per daug greitai slydimo būdu. Pažiūrėjau žemyn įsitvėręs
į sieną - prie durų mano draugė Karlita padėjo mano gimtadienio proga tortą iš kelių rudų šiltų ringių. Pasveikino. Tokios dovanos dar
nebuvo padovanojusi per visas debiuto mūsų namuose savaites. Bet mano
gimtadienio proga pasistengė.
Su šunimi labiau
jaučiu gyvenimo srautą, tas man buvo
pažadėta Balkanų moters. Lyg anksčiau nebūčiau to srauto jautęs....
Yra ir pliusų. Miegu
dabar geriau, nes gaunu daug gryno oro gaiviais
šeštos valandos rytais ir vėlai vakare, kai padorūs žmonės savo minkštuose
krėsluose jaukiai spokso į
televizorius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą