2015 m. vasario 26 d., ketvirtadienis

Karlitos kelias – 3


Šuo dar nepabėgo ir mes vis dar gyvename savo namuose. Visų atsitikimų auginant pirmą kartą gyvenime šunį nespėsiu papasakoti, tai šiam kartui atrinkau  kelis, ryškesnius: apie trenerį, tortą ir kalėdinę žiurkę.
Radome šunų trenerį. Dar tada buvo šalta ir treneris šeštadienio rytą tinkamai ryto šaltukui  kvepėjo degtine. Bet Karlita jo labai klausė, gal kai jis padvelkdavo savo akcentuotu kvapu tai ji prisimindavo  savo sunkios vaikystės dienas. Šiaip treneris man patiko ir su tuo degtinės kvapu. Jis visas buvo toks, kaip čia gražiau pasakius, sušunėjęs, į viską reaguodavo choleriškai it pats būtų šuo. BM niekinančiai įtarė, kad gal ir žmonos neturi, jam pakanka šunų. Aš pavydžiai žiūrėjau į taip susitvarkiusį gyvenimą vyrą.
Kai kelis kartus per stipriai  paspaudžiau Karlitos  nugarą, kai nevykdė komandos “gulėt”, tai treneris vos ne su siaubu atplėšė  mano ranką ir barėsi, kad taip žiauriai negalima. Patikėjau juo. Daviau 40 eurų ir treneris sakė visada savaitgaliais mūsų  lauks dar aštuonis kartus toje šunų aikštelėje Baltupiuose. Karlitai, matyt, treneris irgi paliko gilų įspūdį, nes kol atvažiavome namo ji apvėmė visą  opelio galą. Pati bandė susitvarkyti  - valė užpakalinėmis kojoms, bet  menkai  padėjo.

Karlita stengiasi. Tampo mane po gamtą. Aš tiek gamtos aplink savo namus dar nebuvau matęs. Dabar žinau visus aplinkinius kiek įdomesnius šunų (kai kurie gal net ne šunų) šūdus ir būtinai  kiekvieno pasivaikščiojimo metu  mes susirandame  tą pačią nudvėsusią per  Kalėdas žiurkę -  tai visų mūsų pasivaikščiojimų alfa ir omega,  nuo tos žiurkės jau abu ramiai sukame namo. Žiurkė tuoj baigs irti ir laikas mums pagalvoti apie  kitą pasivaikščiojimų tikslą.

Vakar, kai buvo mano gimtadienis, Karlita  apie  šeštą ryto pati pirmoji (net aplenkė BM) mane  pasveikino prie miegamojo durų. Aš skubėjau į tualetą ir staiga pajaučiau,  kad lekiu per daug greitai slydimo būdu. Pažiūrėjau žemyn įsitvėręs į sieną - prie durų mano draugė Karlita  padėjo mano gimtadienio proga  tortą iš kelių rudų šiltų ringių. Pasveikino. Tokios dovanos dar nebuvo  padovanojusi per  visas debiuto mūsų namuose savaites. Bet mano gimtadienio proga pasistengė.
Su šunimi labiau jaučiu  gyvenimo srautą, tas man buvo pažadėta Balkanų moters. Lyg anksčiau nebūčiau to srauto jautęs....

Yra ir pliusų. Miegu dabar geriau,  nes gaunu daug gryno oro gaiviais šeštos valandos rytais ir vėlai vakare, kai padorūs žmonės savo minkštuose krėsluose jaukiai  spokso į televizorius. 
Rašyti komentarą