2016 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Turnishkes -1. Vėl neramios dienos....



Gyvenimas Turniškėse tekėjo  savo vaga. Palei kaimo parduotuvės suoliuką, kur vyrai laukdavo alaus, dar sau šnekėjo brigadininkas Algirdas, kuris buvo Jonas. O gal atvirkščiai. Bet matyt ir pats Algirdas, kuris buvo  Jonas, tvirtai  nieko nežinojo. Nei apie savo vardą, nei apie ką kitą.
Bet į Algirdą jau nieks rimtai  nežiūrėjo. Šneka sau tegu šneka. Kiekviename kaime toks būna....Visi žinojo, kad Eliukas rudenį bus kitas kaimo brigadininkas. Eliukas šnekėjo dailiai kaip iš rajono atsiųstą raštą skaitydamas. Turniškėnai net drebėdami laukė to nuostabaus laiko, kai brigadai vadovaus  Eliukas.  Tada airiškas viskis jų parduotuvėje bus alaus kaina....Tada gal jie išdrįs net į tą trobelę pažiūrėti, kuri kėpso sau ant kojelės miško pakrašty lyg  Turniškėse nestovėtų, tik laidų ir virvučių raizgalynė nuo jos it aštuonkojo čiuptuvai tiesėsi  link Turniškių.
Bet viena baisų rytą kaime nebelojo šunys, vištos ir tos nebekudakavo. Saulė net neišlindo iš už debesų. Elį, jų Eliuką, išvedė iš trobos ir  nuvedė į miško tankmę  už trobelės ant vištos kojeles. Bet šūvio garso suklusę turniškėnai neišgirdo. . Eliukas grįžo žodžio nepratardamas ir tylėjo. Eliukienė tik iškabino šviežiai išplautas Eliuko kelnes ant gonkų. Matyt buvo....Eliuko tyla  buvo baisiau nei Algirdo, kuris buvo Jonas, šnekėjimas.
Bet tuo kaimui lemiamu momentu  nuo šiaurės vakarų pusės į Turniškes tvirtu žmogaus, žinančio kaip išsigelbėti, žingsniu  įžengė  Antanas. Giedra dora šypsena domkratu skėtė jo veidą. Portfelyje Antanas  kažką sunkiai tempė. Ir visiems turniškėnams sužibo viltis.
Antanas turi.
Padalins  ir duos.
(pilotinės serijos pabaiga)


Rašyti komentarą