Gyvenimas
Turniškėse tekėjo savo vaga. Palei
kaimo parduotuvės suoliuką, kur vyrai laukdavo alaus, dar sau šnekėjo
brigadininkas Algirdas, kuris buvo Jonas. O gal atvirkščiai. Bet matyt ir pats
Algirdas, kuris buvo Jonas,
tvirtai nieko nežinojo. Nei apie savo
vardą, nei apie ką kitą.
Bet į Algirdą jau
nieks rimtai nežiūrėjo. Šneka sau tegu
šneka. Kiekviename kaime toks būna....Visi žinojo, kad Eliukas rudenį bus kitas
kaimo brigadininkas. Eliukas šnekėjo dailiai kaip iš rajono atsiųstą raštą
skaitydamas. Turniškėnai net drebėdami laukė to nuostabaus laiko, kai brigadai
vadovaus Eliukas. Tada airiškas viskis jų parduotuvėje bus
alaus kaina....Tada gal jie išdrįs net į tą trobelę pažiūrėti, kuri kėpso sau
ant kojelės miško pakrašty lyg
Turniškėse nestovėtų, tik laidų ir virvučių raizgalynė nuo jos it
aštuonkojo čiuptuvai tiesėsi link
Turniškių.
Bet viena baisų
rytą kaime nebelojo šunys, vištos ir tos nebekudakavo. Saulė net neišlindo iš
už debesų. Elį, jų Eliuką, išvedė iš trobos ir
nuvedė į miško tankmę už
trobelės ant vištos kojeles. Bet šūvio garso suklusę turniškėnai neišgirdo. .
Eliukas grįžo žodžio nepratardamas ir tylėjo. Eliukienė tik iškabino šviežiai
išplautas Eliuko kelnes ant gonkų. Matyt buvo....Eliuko tyla buvo baisiau nei Algirdo, kuris buvo Jonas,
šnekėjimas.
Bet tuo kaimui
lemiamu momentu nuo šiaurės vakarų
pusės į Turniškes tvirtu žmogaus, žinančio kaip išsigelbėti, žingsniu įžengė
Antanas. Giedra dora šypsena domkratu skėtė jo veidą. Portfelyje
Antanas kažką sunkiai tempė. Ir visiems
turniškėnams sužibo viltis.
Antanas turi.
Padalins ir duos.
(pilotinės
serijos pabaiga)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą