Antanas ant tų
žalių malonių samanų gerai išsimiegojo ir prabudęs prisiminė keistą malonų
sapną sapnavęs. Žalia žalia aplink, valstiečiai apstoję jį su šakėmis bei
šauniai praskleistais sermėgų skverneliais kažin ko
švelniai jam į dūšią žiūri.
- Kaip jūs žiūrite į alkoholį? - šalia Antano ausies pasigirdo realaus valstiečio iš didelio džipo realus
klausimas.
-
Normaliai
žiūriu, - iš miegų ir, kaip visada nepagalvojęs apie partinę liniją, atsakė
Antanas.
Ūmai sudundėjo žemė ir palei Turniškių kraštą prasivėrė duobė. Iš duobės
pasirodė senyvo žmogaus su ilga didele barzda galva. Galva ėmė mirksėti nuo ryškios, šimtą metų nematytos
dienos šviesos.
Antanas pagalvojo, kur aš jį mačiau. Tikrai ne Australijoje. Kažkoks labai svarbus vyras.
Svarbus vyras iš žemių, lėtai girgždindamas užstrigusius per tiek metų gulėjimo sąnarius ir valydamas nuo
angliškos vilnos kostiumo žemes, pasuko
į Turniškių centrą. Prie parduotuvės. Vyriokams ant suolo net bambaliai iš
rankų iškrito. Žmogus iš žemės tarė griausmingu balsu:
-
Garbė Jėzui
Kristui, mieli žmonės. Tai kur tie laidokai, kur tie lapsardokai, kur mane iš
kapų, kur miega didvyriai, dėl kyšio prikėlė?
Vyriokai negalėjo žodžio pratarti.
Staiga vienas atpažino:
-
Pinigas
atėjo. Litai grįžo!.
Ir bumbt be sąmonės šalia bambalių.
Visi pradėjo lakstyti ir rėkti. Buvo tikrai baisu. Zombis – litas. Augis, kaip labiausiai patyręs ir sąrašo
vedlys, stvėrė už rankos Remašių. Abu bėgo Lenkijos kryptimi. Abu vylėsi , kad
Pilsudskis tai jau iš kapo nesikels. Kai prabėgo pro Antaną su valstiečiais,
tie paklausė - kas per triukšmas .
- We run Vilnius, -
atsakė Remašius. Ir nuskuodė dar
greičiau. Nes Basanavičius, tiek išgulėjęs kape, bus blogos formos, sveiku protu išmąstė Remašius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą