Antanas lengvu
rankos mostu nuvarė kelis vyriokus nuo suolo palei parduotuvę.
Augis ir
Remašius, kaip kietesni kaimo vyriokai, nusispjovė į smėlį po Antano kojomis,
bet laukė ką tas parodys.
Antanas iš sakvojažo traukė tokius daiktus. Žymėtą
kortų kaladę. Dar daug žymėtų kortų kaladžių. Liberalo maldaknygę. Nedidelį
bažnyčios maketą. Savo knygelės pavadinimu ”Kaip visiems iškart geriau gyventi nuo rytojaus ryto ant
Lietuvos” viršelius, nes vis dar nerado
laiko prirašyti knygelės vidų.. Po to
daug blizgančio popieriaus mažų paketėlių ant kurių vis būdavo parašyta
“Milijonas”. Kaimo vyrai vis dar ramiai
žiūrėjo į Antano gundymus.
Tad Antanas
paėmė ir pavaikščiojo aukštyn kojomis.
-
O, - nustatė Augis, kuris beveik visų buvusių
brigadininkų paskyrime dalyvavo ir todėl viską žinojo, – Iš Australijos. Jie
ten visi atvirkščiai vaikšto. Nu, pasakok kaip ten pas jumi...
Ir Antanas papasakojo. Vyrai klausė, kol sutemo, bet nei vienas
australietiškos kalbos nesuprato. Augis, kai jau visiems pabodo
klausytis, tylomis pašnibždėjo tokiai
mergikei Julkai.
-
Įspirk jam į
koją.
Julka pribėgo ir įspyrė šnekančiam Antanui.Antanas baigė šnekėti ir bandė sugriebti skaudžiai
jam įspyrusią Julką. Tada jį už tai atbaladojo Turniškių vyriokai. Ko
lenda prie Julkos. Remašius, kai Augis linktelėjo, Antanui už škvarniko sugrūdo
blizgančio popieriaus paketėlius su
užrašu “Milijonas”, atėmė liberalo maldaknygę ir, vis paspardydamas užpakalį,
išgrūdo iš Turniškių. Į tamsą
-
Kaišios čia
mums pinigus, rūpūs miltai, nereikia mums visai pinigų,.- dar nusikeikė
Remašius.
Vyriokai pagarbiai pažiūrėjo į
Remašių. Žmogus, kuriam nereikia pinigų. Ne visi buvo tokį matę.
Turniškėse temo. Iš tamsaus miško į
Turniškes sėlino neįtikėtina tyla, net Algirdas, kuris buvo Jonas, jau nebešnekėjo, nes jam buvo ir taip
labai gera. Tik kažkuriame Turniškių kampe tyliai kikeno senelis su mylimu anūku, ką tik sugrįžusiu iš labai
toli namo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą