2016 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis

Turnishkes – 3. Gūdžiame miške


Antanas  išvarytas klaidžiojo po gūdų mišką aplink Turniškes. Be kelio, be takelio. Ak, pagalvojo, tiesiog kaip šventasis Antanas po Egipto dykumas aš čia klaidžioju. Taip irgi  tapsiu šventuoju. Bet laiku išsigando tos minties.
-Sustok, pakeleivi, - ūmai išgirdo rimtą balsą iš tamsos.
Antanui pakirto kojas.
-         Kas čia su manimi, vargšu tremtiniu, nori kalbėti?
-         Aš, - didingu balsu  atsakė  iš tamsos ir pasirodė anūko senelis.
Antanas krito ant kelių ir užraudojo. Jis išverkė visą savo paskutinių dienų pakilimo dangop  ir dar baisesnio nuopuolio pragaran skausmą.
Senelis priėjo arčiau ir apkabino Antano pečius. Tarė:
-         Tau rinktis. Eisi tiesiai gilyn į  mišką – tapsi dvasia. Kaip Viktoras, Rolandas arba grafas Zuokula. Ūbausi tamsoje, malsi dideliais sparnais orą  ir gąsdinsi žmones, bet bijos tavęs tik maži vaikai.
-         Nenoriu, seneli, miško dvasia būti, – sušniurkščiojo nosimi Antanas.
-         Eisi į kairę - pradėsi šnekėti kaip Algirdas, kuris buvo Jonas, arba kaip Birutė.
-         Apsaugok, Viešpatie, - persižegnojo australas.
-         Grįžti negali?
Abu pasiklausė kas darosi Turniškių kaime. Iš ten sklido vargšų žmogelių cypimai lyg durys būtų prispaudę vieną jų svarbią vietą  ir aimanos. Remašiaus vyrai atiminėjo paskutinius pinigus iš savų. Negalima – rėkė, uždrausta, blet, ar instrukcijos neskaitei? Antanas  greitai  papurtė galvą.
-         Vienas tau kelias, Antanai, į dešinę,  - užjaučiamai palingavo galva senelis, - bet tu ramiai pagalvok.  

Antanas nugriuvo  veidu į samanas ir pradėjo galvoti. Pirmą kartą per savaitę.
Rašyti komentarą