Antanas išvarytas klaidžiojo po gūdų mišką aplink
Turniškes. Be kelio, be takelio. Ak, pagalvojo, tiesiog kaip šventasis Antanas
po Egipto dykumas aš čia klaidžioju. Taip irgi
tapsiu šventuoju. Bet laiku išsigando tos minties.
-Sustok,
pakeleivi, - ūmai išgirdo rimtą balsą iš tamsos.
Antanui pakirto
kojas.
-
Kas čia su
manimi, vargšu tremtiniu, nori kalbėti?
-
Aš, -
didingu balsu atsakė iš tamsos ir pasirodė anūko senelis.
Antanas krito ant kelių ir užraudojo. Jis išverkė visą savo paskutinių
dienų pakilimo dangop ir dar baisesnio
nuopuolio pragaran skausmą.
Senelis priėjo arčiau ir apkabino Antano pečius. Tarė:
-
Tau rinktis.
Eisi tiesiai gilyn į mišką – tapsi
dvasia. Kaip Viktoras, Rolandas arba grafas Zuokula. Ūbausi tamsoje, malsi
dideliais sparnais orą ir gąsdinsi
žmones, bet bijos tavęs tik maži vaikai.
-
Nenoriu,
seneli, miško dvasia būti, – sušniurkščiojo nosimi Antanas.
-
Eisi į kairę
- pradėsi šnekėti kaip Algirdas, kuris buvo Jonas, arba kaip Birutė.
-
Apsaugok,
Viešpatie, - persižegnojo australas.
-
Grįžti
negali?
Abu pasiklausė kas darosi Turniškių kaime. Iš ten sklido vargšų žmogelių
cypimai lyg durys būtų prispaudę vieną jų svarbią vietą ir aimanos. Remašiaus vyrai atiminėjo
paskutinius pinigus iš savų. Negalima – rėkė, uždrausta, blet, ar instrukcijos
neskaitei? Antanas greitai papurtė galvą.
-
Vienas tau
kelias, Antanai, į dešinę, -
užjaučiamai palingavo galva senelis, - bet tu ramiai pagalvok.
Antanas nugriuvo veidu į samanas ir
pradėjo galvoti. Pirmą kartą per savaitę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą