2010 m. birželio 20 d., sekmadienis

Du pianinai

Moterų pasaulis yra tobulas. Jame grakščiai susirango ant antikvarinių sofučių alyviniai tonai, prosenelių žiedai ir XIX a. dvaro gyvenimas. Štai ir man teko sudalyvauti tokiame grakščiame moterų pasaulėlyje. Dviems moteriškėms prireikė pernešti pianinus. Vienai net į ketvirtą aukštą. Taupant lėšas buvo pasiūlyta man ir dar trims apie 20 metų jaunuoliams(visi nepatyrę krovimo sferoje) užnešti tuos pianinus su tekstuku, jūs jug vyrai, ką jums reiškia.  Tokie tekstai mane užmuša, žinau, kad jie baigiasi kuo nors sunkiu ir tepaluotu, kuris neužsimauna arba neprisisuka. Bet vėl eilinį kartą pasidaviau joms.
Tarp trečio ir ketvirto aukšto kai pianinas pavojingai pasviro ant viso mano organizmo kaip Poe sumurmėjau Nevermore. Nugaros raumenys(teisingiau jų likučiai) rėkė, va dabar tai jau mums šakės. Bet kažkokiu antgamtiniu postūmiu įvilkome muzikos dėžę į ketvirtą aukštą. Ir kodėl tas daiktas iš kurio sklinda tokie švelnūs garsai sveria kaip geras jautis ir visas kampuotas kaip betono maišyklė. Bet laukiančios mūsų su pianinu  moters lūpos atvėpo ir suvirpėjo. Pianino lakas buvo įdaužtas šviežiai.
Boginant antrą atsitiko lygiai tas pats. Lakas, dūžis, virpanti lūpa. Pervežimo firmelės darbuotojas pasakė, taip su tais pianinais būna visada. Todėl ir neperneša jų.
O moterys ką, jos eilinį kartą pamatė , koks netobulas šis pasaulis kai tik į jų rūmus, kur skambinama Mėnesienos sonata, įsiveržia netikę vyrai. Pianinai  daužomi, vyrai prakaituoja ir dar net keikiasi, kai ant jų užkrenta dalis pianino. Pasaulis su vyrais yra netobulas.
Ir aš kaip sudėtinė to netobulumo dalis.
Rašyti komentarą