2010 m. birželio 14 d., pirmadienis

Apie juodųjų nusikalstamumą

Įsisiautėjus pasaulio fut bolo čempionatui vis labiau sklinda kalbos apie aukštą nusikalstamumo lygį Pietų Afrikoje. Gal ir taip, o gal ir ne. Štai mano paties kailiu atliktas kadaise eksperimentas Vašingtone D.C. su juodųjų nusikaltamumu.
Po to kai prisigėrę apšlapinome rusų atstovybių miestelio tvorą mums kilo dar vieno rizikingo eksperimento idėja. Pereiti nakčia juodųjų kvartalą pirmyn atgal. Ir pažiūrėti kas bus. Pinigus, aukso gaminius ir pinigines apdairiai palikome viešbutyje ir išėjome blogiausiais rūbais trise į juodųjų rajoną. Mes patys visi buvome kardinaliai baltieji, kai kurie net blondinas.
Praėjome paskutinę restoranų eilę ir prieš mus jau driekėsi vietovės be restoranų, su tinklinėmis tvoromis, viskas kaip priklauso siaubo filmui.
Prie rajono ribos sėdėjo juoda moteris ir nustebusi paklausė:
-Kur jūs, vyrukai?
Mes detaliai išdėstėme jai mūsų planą, o gal ji gelbės mums gyvybes, ji pasakė tai truks valandą su sugrįžimu atgal, ji pasėdės, mūsų palauks ir jei ką kvies policiją. Mes pritarėme pasakyčiau per daug audringai ir dėkingai. Eksperimentas kuo toliau, tuo atrodė žiauresnis. Neužilgo sulaukėme ir pirmųjų keiksmų, deja nesupratome ką mums nori pasakyti lyg ir miegantis juodukas - bomžas. Ir po trumpo pasitarimo suabejojom ar tikrai tai mums buvo skirta, greičiau kokiems žaliems žmogeliukams bomžo galvoje. Vėliau jau pasirodė pirmieji grynaveisliai Afrikos vergų palikuonys, visų ūgis du metrai, rankų raumenynas skirtas rauti baobabus su šaknimis iš žemės. Jiems iškrito kašio kamuolys iš rankų kai pamatė mus vos ne susikabinusius rankomis iš įtampos, marširuojant pro jų krepšinio aptvarą. Mes pasakėme helou ir jie atsakė helou, tik baobabų rovimo įrankiai kabojo ant aptvaro. Gyvenimas rajone virė tik krepšinio aikštelėse ir visur gyvenimas sustodavo kai tik mus pamatydavo. Grįžome tuo pat keliu, tiesa ėjome gana sparčiai ir nematydavome jokių kitų reakcijų apart gilų susimąstymą bei nustebimą. Kadangi kelios rasistinės teorijos kalba apie lėtą juodaodžių mastymą matyt tai mus ir išgelbėjo. Jokie sveiko proto amerikonai nesuprato kaip mumi tai pavyko.
Juodoji mem megzdama laukė mūsų grįžtančių iš žygio ir kai mus pamatė paklausė viskas O.K.? ir papildė mataruodama galvą:
- Laikai keičiasi, net ir mūsų rajonas….
Taigi reziume: perėjom juodaodžių rajoną ir mumi nieko. Bet vis tiek jaunimui nerekomenduoju eksperimento kartoti. Šiuolaikinis skystas jaunimas mano galva neatlaikytų įtampos ir vietoj žodžio helou pasakymo pradėtų bėgti į visas puses…
Rašyti komentarą