Bonifacijaus atostogos

Briuselyje buvau liūtu..


Gal kas dar prisimena seną bet nemirtingą Fiodoro Chitruko multiplikacinį filmuką Bonifacijaus atostogos. Tas Bonifacijus per atostogas taikosi patekti prie ežeriuko kur viliojančiai plaukioja auksinė žuvelė, bet pakeliui pasitaikantys maži negriukai vis prašo cirko liūto parodyti triuką. Bonifacijus rodo ir rodo, kol atostogos baigiasi ir auksinės žuvelės nepagauna.



Mažei buvo būtina pažaisti smėliuku ir per mūsų atostogas, kad atgautų pusiausvyrą ir nusiramintų nuo kelionių gausos. Mes radome dvi žaidimų aikšteles Sen Žilyje. Sen Žilis, tai kaip ir prastas Briuselio priemiestis, apatinė rajono dalis – marokiečiai, viršutinė – brazilai. Bet stilius namų art nouveau, tai mus tiko. Gyvenome per patį vidurį.Tai keli pastebėjimai kaip žaisti smėliuku su skirtingų tautų vaikais.

Turėjome visiems vaikams masalą, devynis spalvingus kibiriukus, kurie susideda vienas į kitą ir aš mokėjau su jais visokių fokusų. Lygiai kaip multike negriukai stovėjo išsižioję ir prašė dar parodyti visokių fokusų. Net mano dukrą stūmė nuo manęs, nes fokusą reikėjo geriau matyti. Negriukai pagatavi užlipti ant galvos jei tik kas su jais užsiima. Bet. Kai mano mažė bandė atsiimti savo žaislą iš mažiausio negriuko, tas flegmatiškai ramiai atlaikė blondinės ataką ir neatidavė kibirėlio. Mažė net nustebo. Lietuvoje iškart pasiduoda ir dvigubai didesni, o čia mažesnis, juodas ir įsirėžęs neatiduoda. Bet tai buvo vienintelis kazusas. Nuoširdūs negriukai net apmokė mane prancūzų kalbos bazinių žodžių, pasakė savo vardus, mamų vardus ir net parodė buto raktus. Visiškas atsipalaidavimas garsioje pedofilais šalyje. Juodųjų mamų tą valandą ir nemačiau, nei smėlio dėžėje, nei už jos. Vyrai išvis vaikais neužsiima. Tik aš vargšas priespaudos auka lietuvis …

Marokiečių pusėje smėlio dėžėje žaidžiama kitaip, berniukai visiški pajodžargos, laksto be galvos ir žaidžia destruktyviai. Mergaitės dar stato smėlio pilis, o tie tik griauna. Bet mano mažei jie ir patiko(čia yra mano dukrų nelaimė- patinka tamsūs vaikinai), smagiai lakstė su marokiečiais berniukais. Jų mamos tik pritarė, nors kiek išsižioję iš nustebimo, bėgiok dabar bėgiok su blondine, velnią tu jas vėliau matysi…


Labai įdomu buvo stebėti kaip marokietės motinos veikia ir stebi aplinką. Atrodo sau plepa dvi skaros ir tiek, o ir ne. Jos viską mato. Aš net bandymą padariau. Sėdžiu, žiūriu kaip marokiečiai žaidžia su mūsų kibiriukais ir maže. Suraukiu antakius, skaičiuoju pirštu kiek matau kibiriukų ir iškart nuo mamų marokiečių suoliuko – barbarbar. Mažieji iškart surenka kibirėlius ir duoda mano mažei. No, no, sakau, žaidžiame visi. Taip ir buvo, tik suraukiu antakius – mamos savus barbarbar. Šypsausi, jos tada savo reikaluose, vaikai sau.

O geriausias mažės žaidimų draugas buvo brazilas blondinas. Išsiaiškinome - yra brazilo giminėje lietuvių. Dar tiesa vienas brazilas iš kavinė po langais tai buvo niekšas. Turėjo didelį mėlyną gražų motociklą, bet benzinui pinigų – jau matyt ne. Tai per dienas stovėjo tas motociklas prie kavinės ir mano mažei labai patiko. Nustačiusi kas motociklo savininkas vis bandė praeidama paduoti pasisveikinimui jam ranką, bet tikras macho su vaikais nesisveikina, vaizdavo taip žemai nemato, rankos ir nepadavė nė karto per 10 dienų…