2011 m. liepos 17 d., sekmadienis

Valoniškasis būdas

Valonas tai toks prancūzas, kuris gyvena šiaurėje, kur neauga vynuogės. Iš čia ir bėdos. Šitaip gyvenimo nuskriaustas žmogus(prancūzas be vyno, crem de casis, kalvadoso, armanjako, tik su alumi) yra iš prigimties nelaimingas, nevikrus ir  jam tinka tik vangus bedžiaugsmis  merdėjimas šiaurėje. Belgai neturi jokio tik sau būdingo stipraus alkohoio. Keliose parduotuvėse labai pasimetė, kai pareikalavau. Štai keli to valonų būdo pastebėjimai iš Han sur Lesse miestelio.
Pietų metas. Kavinės pilnos,  lėtieji valonų kelneriai niekaip nespėja suktis. Jaučiame, kad pavalgyti negausime. Ūmai žiūrime kavinė anglišku pavadinimu Bus Stop tuščia.  Puiku. Būsime pirmieji klientai, aptarnaus greitai. Visiškai storas kavinės savininkas palaimingai miega saulutės atokaitoje. Jis dirba valoniškai - laukia klientų. Bet visi frankofonai, ka s yra pagirtina  jų savybė - baisiai mandagūs. Jei žmogus miega - nežadina.  Taip ir būtų pramiegojęs Busstopo savinkas visas dienos pajamas, jei ne mes. Mes pažadinome. Kiek nepatenkintas kavinių  verslo atstovas surezgė kelis  žodžius netgi angliškai ir mes sėdome laukti valgio. Ūmai atsirado ir apsimiegojęs ryžas berniokas( iš polinko miegui ir apvalumo - anūkas), kuris guviu šešiolikmečio protu sugebėo suprasti net vieną anglišką žodį - beer. Large  ar big suprasti jau buvo virš jo gebėjimų, tai atnešė tik mažą alaus.  Kelis kartus paakintas senelio ir mūsų vaikinas net sugebėjo sunešti senelio atsainiai iš mikrobangės ištrauktus eskalopus. Pavadinimai bvuvo gražūs prancūziški iš kokių šešių skirtingų žodžių, bet mes nesugebėjome savo bukais baltiškais receptoriiais pajausti skoninių skirtumų. Bet pavalgėme. Tą dieną jau niekuo nesistebėjome, nes prieš tai labai smarkiai išlošėme per tą valonišką vangumą.
Tame miestelyje buvo dvi pagrindinės ekskursijos į 52 km ilgio urvą ir safari su gyvūnais. Bet bilietai virš 20 EUR į kiekvieną. Skrudžas many nugalėjo ir pasirinkome tik vieną ekskursiją - urvą. Bilietus nusipirkome 11,59, o traukinukas judėjo 12,00. Greitai įbėgome į traukinuką, valonas gidas nelabai ir pasipriešino, nes bėgome mes ryžtingais veidais. Po geros valandos po gyvūnų pilnus mišlus ir pievas vyresnioji dukra įtarė, kad tai ne urvas. Aš dar turėjau viltį, kad vežioja šiaip po miškus, o urvas vėliau, pabaigoje. Po dar pusės valandos vyresnioji tvirtai užsipuolė mane. Kur, tėvai, mus nuvežei? Mažei gyvūnai patiko. Man irgi - sakau, gal elniukai ir šerniukai gražiau nei urvai visokie šalti požeminiai. Dar sušalsim. Vyresnioji vistiek išreiškė didelį pasibaisėjimą mano logistiniais sugebėjimais.
Aš - saugodamas savo kaip sumanaus  tėvo įvaizdį - pasibaigus ekskursijai užsipuoliau  gidą ir vairuotoją. Norėjau rusiškais žodeliais, bet pagalvojau - Europa gi...variau tik angliškai, bet garsiai ir mojavau rankomis įtraukęs  pilvą ir išpūtęs krūtinę, kur mano urvas ir kodėl mus apgavo. Valonai mane ramino ir pasiuntė toliau, pas le manager. Ten dar dviem, kurie yra le manager, atkartojau visą audringą pasipiktinimo sceną. Ir jie padarė valoniškai - mesje, ramiai, kokios problemos, nuvešime į urvą nemokamai.
Ir vualia. Sutaupėme apie 40 eurų. Viskas tik dėl valonų tingėjimo  kurti problemas. Didelis, storas rėkia angliškai, nu jį nafik, tegu kur nori ten važiuoja...ir sumanaus tėvo autoriteto likučiai išliko...
Rašyti komentarą