2011 m. liepos 22 d., penktadienis

Ministrės žingsniai

Kartą teko sudalyvauti vienos įstaigos prašmatniame jubiliejuje. Įstaiga buvo solidi ir pakviestųjų sąrašas žėrėjo ministrais bei politikais. Net Algirdas Mykolas su Kristina buvo. Pačioje, pačioje sąrašo pabaigoje kukliai tupėjome ir mes su kolega. Pokylis vyko prašmatniai su kalbomis ir koncertu. Bet šiltas vasaros vakaras pakvietė prie staliukų laukan, šaltą degtinę vikriai padavinėjo oficiantai. Kadangi buvome sąraše paskutiniai tai jautėmės ypatingai laisvai ir prie mūsų greit prisijungė siautulingo Rytų Europos gėrimo ištroškę keturi italų kapitalistai. Kai gerai pageriu – kalbu daugeliu kalbų ir net dainuoju. Tad italų kapitalistams pasiūliau padainuoti italų komunistų dainas. Bella ciao ir Bandiera rossa. Italai paprieštaravo, kad Bella ciao tai partizanų daina, o ne komunistų. Už tai dar išgėrėmė po šaltutės stikliuką. Ir tada visas mūsų staliukas uždainavo itališkai. Keturi labai vyriškai stilingi italai, na žinote kaip moterims patinka, juodi kostiumai, balti marškiniai, kas plikai skusta galva, kas stilingai pašukuotas, o dar italų kapitalistai, mes su kolega irgi laisvai tikome tautai kaip italų kapitalistai, trumpai tariant aplink mus gausėjo žmonių ir Žilvinas Žvagulis karštoje salėje dainavo sienoms. Bella ciao sklido plačiai virš vakarėjančio Vilniaus ir plačios Neries tėkmės, pro šalį praėjo tuo laiku dar Paulausko partijai priklausanti ministrė – pensininkų motina.


- Ponia Vilija, prašau prie mūsų dainos, - maloniai pakviečiau ministrę. O ką, pagalvojau - moteris laisva, degtinės daug, tegu ir ji pailsi.

Toliau buvo žiauru. Ministrėje susigrūmė dvi esybės – moteris ir politikė. Prie staliuko kiek tolėliau liūdėjo nuobodyla Artūras Paulauskas, jos partijos pirmininkas.

Ministrė žengė žingsnį link mūsų – italų.

Tada šūktelėjo Artūras:

- Vilija, prašau.

Ministrė pakeitė kryptį bei žengė link partijos Artūro. Italai greit perprato žaidimą ir nepasidavė:

- Prego, Vilija, per favore, andiamo, bella! - rėkė visas staliukas.

Moterys, prisipažinkite, jei gražiai kviečia keturi italai-partizanai ar kuri iš Jūsų atsisakytų pasėdėti su tais linksmais italais? Ministrė matyt buvo irgi paragavusi gerą lašelį ir jai norėjosi gyvenimo.
Ji vėl šypsodamasi žengė žingsnį link itališkojo staliuko.

Mes atlaisvinome jai vietą. Tik staiga pribėgo pats partijos Artūras ir nusivedė Viliją už rankos.

Partinė disciplina. Vilija atsigręžė kelis kartus vedama, na bet mes laužyti rankų Artūrui dar nenorėjome ir tik liūdnai skėstelėjome rankomis. Matyt ne likimas.

Vėliau Vilija paliko Artūro partiją. Kas žino, gal ir už tai kad nuvedė kažkada jėga nuo italų partizanų staliuko …
Rašyti komentarą