Niekada daugiau: raudona - stop, žalia - eik

Aš esu kaip ir protingas tėtis. Tai kelionei į Belgiją ruošiausi iš anksto. Kas sunkiai įsivaizduojama pastoviam mano blogo skaitytojui tai Balkanų moteris kažkaip neatsakingai išleido be savęs mane su dviem dukterimis(20 bei 2 metai). Į užsienį. Taigi mes tam labai netikėtam  gyvenimo etapui pusę metų ruošėmės. Akcija kaip išgyventi dykumoje be vandens Belgijoje be Balkanų moters.
Pirmiausiai, pamokiau jaunėlę kaip pereiti gatvę. Sustoti degant raudonam signalui arba jei nėra šviesoforo vistiek pasižvalgyti į abi puses ar nelekia koks pusdurnis BMW. Tik tada eiti. Gerai išmokiau ir daugiau nebesugalvojau ko reikia pragyvenimui aišku apart visų vietinių alaus rūšių pavadinimų Belgijoje. Bet ir šito užteko su kaupu.
Briuselyje, mieste su pavydėtinu šviesoforų tankiu,  prakeikiau save ir savo pamokymus jaunėlei.
Jaunėlė, suvokusi, kad vienintelė šeimoje  liko  su stipriu ir valdingu charakteriu, ėmėsi visko ko mokėjo, kad nepražūti. Tai yra sustoti  šviečiant raudonai. Nesvarbu - liko du metrai ar du šimtai metrų iki šviesoforo - mes sustodavome. Bet koks pasikėsinimas pažeisti taisykles sukeldavo tarptautinį skandalą. Nes žmonės žiūrėdavo kas per fašistai taip kankina vaiką.
Taigi, ordnungas prieš šviesoforus. Šviesoforo praėjimas, jei pastebėtas jis prieš du šimtus metrų, trunka apie dešimt minučių. Pats kaltas. Pats išmokiau. Visi briuseliečiai  bėga per gatvę kaip pakliūvo. Mes stovime it fricai.
Gerai kad dar išmokau alų rūšių pavadinmus. Galėjau užsakyti žinodamas. It koks alaus estetas.
Bet tai irgi - į kelionės pabaigą apsistojome  ties tikrai gaiviu bei ambroziniu Lindemano kriku arba nors Mort Subite kriku(jei nėra Lindemano), kitų alų kaip ir nereikėjo, visi tie lambikai, giuzai ir frambuazai nesužavėjo...
Taip būna su tokiom kelionėm - nežinai kam ruoštis ir kaip. Ką prisiruoši tai nei į  tvorą, nei į mietą.