2012 m. vasario 13 d., pirmadienis

Mama, tai aš



Kelionių nereikia idealizuoti. Jos bjaurus ir pavojingas gyvenimo patirties kaupimo būdas. Bet jei gyvenimo patirtį kaupti vien iš kitų pasakojimų ar internete tai vėlgi negyvenimas.

Štai mano paskutinė kelionė į Uzbekiją. Vsikas buvo suplanuota labai gerai, vizos, bilietai skrydžiui, kelionės planas, mažei jau 1,5 metų - pats laikas pažinti Aziją.Tik Balkanų moteris padarė nedidelę staigmeną likus savaitei 3 vietose susilaužė vieną koją. Bet dėl tokių smulkmenų negi nutrauksi kelionę. Kita koja tai sveika. Chirurgas įdėjo metalinį kuolą jai į koją, sugipsavo ir tas metalas maloniai vėsino jos koją per visus karščius. Bet vaikščioti ji negalėjo. Mažė jau galėjo ir netgi bėgiojo. Balkanų moteris liepė: suplanuota – važiuojame. Ji atlaikys, neverks ir nežliumbs. Ji mažę palaikys ant rankų, o aš jau vešiu ją kokiais ratukais. Kiek suabejojau ar Uzbekijoje viskas jau taip sutvarkyta invalidams. Viskas Azijoje padaroma už pinigus – atrėžė Balkanų moteris. Balkanai atlaikė tiek turkiško, austriško ir rusiško jungo. Supratau kelio atgal nėra. Tik į Taškentą.

Keli tūkstančiai somų(uzbekų pinigėlis) tikrai visur padėdavo. Taškento miesto Mirabado rajono invalidų reikalų skyrius išskyrė invalido vežimėlį, tiesa pirmą kartą su beveik nesisukančiais ratukais vietinės gamybos, tai man jau buvo realiai sunku, bet pakartotinė nedidelė dovana leido mums gauti jau kalifornietišką vežimėlį skirtą labdarai nelaimingiems Azijos invalidams, superinį. Mėnuo po taksi, traukinius ir gatves buvo gana lengvas. Išmokau gerai vairuoti invalido vežimėlį. Uzbekai padėdavo, kartą net milicininkas padėjo panešti laiptais vežimėlį. Muziejuose, net turguje gaudavome nuolaidas, bent jau mums taip sakė, nes labai liūdnai atrodėme, vaikas mažas mažas blondinukas, mama invalidė išsišiepusi ir aktyviai besiriejanti dėl kiekvieno niekučio invalido vežimėlyje ir tėvas uždusęs bei visada šlapia nugara nuo vežimėlio stumdymo.

Balkanų moteris verkė tik kartą, Čimgano kalnuose. Ten buvo taip gražu ir ji taip norėjo maudytis, kad keliais per akmenis šliaužė į ežerą. Ji taip norėjo nušliaužti pati ir išsimaudyti. Keliasdešimt žmonių ant kranto stovėjo ir sulaikę kvapą žiūrėjo ar nušliauš moteris su ramentais iki vandens ar ne. Nepažinojo jie Balkanų moters. Nušliaužė ir maudėsi.

Bet tai nebuvo blogiausias variantas. Kitas buvo Gurjeve gauta bakterija. Suvalgiau kažką ne tą. Ir visiškai jau abuojas gulėjau trečiame aukšte kur dedami lagaminai plackarte, kur manęs jau niekas nejudino. Deja, chebra suplanavo dar pakeliui užvažiuoti į Krymą, į Gurzufą. Sakė ten tu atsigausi, toks geras oras Juodoji jūra ir pernešė mane į Simferopolio traukinį. Aš nevalgiau visą savaitę ir iš manęs skyrėsi žalios gleivės per visus galus. Kryme aš neatsigavau. Kai man jau riedėjo ašaros dėl savo likimo – kolektyvas pasakė vežame jį namo. Vėl pakrovė į trečią aukštą kur lagaminai . Nevalgiau ir negėriau. Ne, vandens kažkiek įpildavo ir drėkindavo lūpas. Visi buvo matę filmus apie karą, kur mirštantys komisarai gaudavo taip skystį organizmui, kad galėtų į kamerą dar pasakyti ką optimistiško.Vilniaus geležinkelio stotyje atsigavau, tai yra pasakiau eisiu pats. Vyrai padėjo užlipti į ketvirtą aukštą, atrėmė į sieną prie skambučio ir mama atidarė duris.

Mama atidarė duris, mes pažiūrėjome vienas į kitą ir mama vėl uždarė duris. Aš stovėjau atremtas į sieną prie skambučio, bet nieko nebesupratau. Po minutės mama atidarė nedrąsiai duris ir paklausė nustebusiu balsu:

- Gyvenimo stebėtojau, čia tu?

- Mama, tai aš.

Mėnesį po tokio sugrįžimo visos pažįstamos merginos sakė, toks gražus ir dvasingai lieknas nebuvau daugiau niekada gyvenime.

Rašyti komentarą