2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis

Kartą Madeiroje


Kai eilinis vairuotojas kokį aštuntą  kartą parodė kur parapija, kurioje Krištianu Ronaldu gimė ir pramoko futbolo  meno nutarėme geriau patys pavažinėti po salą. Nuomotu automobiliu. Arūnas vairavo, aš buvau kelionės programų ruošėjas ir šturmanas.

Viskas buvo gerai, kol nesugalvojome užvažiuoti į supermarketą. Dar buvo gerai kai apsipirkome vietinių skanumynų. Blogai, kai neberadome parduotuvės požeminiame parkinge automobilio.

Aš susinervinau pirmas. Šitoje vietoje turėjo būti. Tada Arūnas kaip ramesnis apėjo savo būdu aplink – nieko nėra, net panašaus. Per tą laiką šaltas prakaitas  išmušęs mano kūną kiek atvėsino mane ir aš pasiūliau kvadratinį lizdinį būdą. Apėjome visą patalpą  kvadratais atskiruose lizduose, niekur nebuvo. Jau vaikščiojome trise, prisijungė  beveik pilnametisArūno sūnus. Arūno žmona ramiai  laukė – trys vyrai, gal suveiks  ką nors...Arūnas dar pasiūlė labai logišką paieškos būdą. Kadangi patalpa beveik kvadratas, tai apeiname  horizontaliomis tiesėmis, po to vertikaliomis. Ir įstrižainėmis jei pirmos dvi vaikštynės nepavyks.

Nepavyko visos trys. Tada sūnus apibėgo greituoju jaunatvišku būdu. Tas pats nulinis rezultatas. Arūnas pradėjo skaičiuoti pamestos viduryje supermarketo mašinos kompensavimo  išlaidas. Ramino tik mintis: Madeira  - sala, gal nenuvarė toli mūsų mašinėlės. Net  portugalų policija surastų.

Artėjo skaičiumi Pi įvardijamas dalykas. Bet kaip visada mūsų vyrišką protą gelbėjo moterys. Arūno žmona  pasiūlė grįžti į supermarketą ir dar kartą praeiti tuo keliu, gal kas kam atsigaivins galvoje. Liūdesyje pakilome atgal, kur prekių salė. Galvoje skausmingai žiojėjo tuštuma. Variantų nebuvo. Kaip pamačiau pas kitus akyse tas pats. Vėl įėjome į liftą ir ten paklausiau žiūrėdamas mygtukų lentutėn, o tai mums kur į -2 ar –1.

Aaaaa, parkingas per du aukštus, to dar nebuvome matę Lietuvoje tuo metu....Mašina nachališkai kėpsojo ten,  kur ir derėjo jai. Tik kitame aukšte nei mes ieškojome. Moralo apie vyriškos logikos jėgą, kvadratus ir įstrižaines  nesakysiu. Kartosiuosi ....

2 komentarai:

Taškas rašė...

Gera, tokia aristokratiška istorija.

Prisiminiau tą pažeminimą, kurį patyriau panašioje situacijoje AKROPOLIO aikštelėje - ten vietos sunumeruotos ir tie numeriai kartojasi bent 3 kartus, tik jau su kitu - vaikišku piešiniu.


Lig šiol gailiuos, kad neradau kokio draugo teisininko, kad prisiteisti kad ir simbolinį litą :)

Unknown rašė...

Pamenu su dukra darėme taip: ji prisimena piešinuką, aš - skaičių. Pavykdavo.