Kai eilinis
vairuotojas kokį aštuntą kartą parodė
kur parapija, kurioje Krištianu Ronaldu gimė ir pramoko futbolo meno nutarėme geriau patys pavažinėti po
salą. Nuomotu automobiliu. Arūnas vairavo, aš buvau kelionės programų ruošėjas
ir šturmanas.
Viskas buvo
gerai, kol nesugalvojome užvažiuoti į supermarketą. Dar buvo gerai kai
apsipirkome vietinių skanumynų. Blogai, kai neberadome parduotuvės požeminiame
parkinge automobilio.
Aš susinervinau pirmas.
Šitoje vietoje turėjo būti. Tada Arūnas kaip ramesnis apėjo savo būdu aplink –
nieko nėra, net panašaus. Per tą laiką šaltas prakaitas išmušęs mano kūną kiek atvėsino mane ir aš
pasiūliau kvadratinį lizdinį būdą. Apėjome visą patalpą kvadratais atskiruose lizduose, niekur nebuvo.
Jau vaikščiojome trise, prisijungė
beveik pilnametisArūno sūnus. Arūno žmona ramiai laukė – trys vyrai, gal suveiks ką nors...Arūnas dar pasiūlė labai logišką
paieškos būdą. Kadangi patalpa beveik kvadratas, tai apeiname horizontaliomis tiesėmis, po to vertikaliomis.
Ir įstrižainėmis jei pirmos dvi vaikštynės nepavyks.
Nepavyko visos
trys. Tada sūnus apibėgo greituoju jaunatvišku būdu. Tas pats nulinis
rezultatas. Arūnas pradėjo skaičiuoti pamestos viduryje supermarketo mašinos
kompensavimo išlaidas. Ramino tik
mintis: Madeira - sala, gal nenuvarė
toli mūsų mašinėlės. Net portugalų
policija surastų.
Artėjo skaičiumi
Pi įvardijamas dalykas. Bet kaip visada mūsų vyrišką protą gelbėjo moterys.
Arūno žmona pasiūlė grįžti į supermarketą
ir dar kartą praeiti tuo keliu, gal kas kam atsigaivins galvoje. Liūdesyje pakilome
atgal, kur prekių salė. Galvoje skausmingai žiojėjo tuštuma. Variantų nebuvo. Kaip
pamačiau pas kitus akyse tas pats. Vėl įėjome į liftą ir ten paklausiau
žiūrėdamas mygtukų lentutėn, o tai mums kur į -2 ar –1.
2 komentarai:
Gera, tokia aristokratiška istorija.
Prisiminiau tą pažeminimą, kurį patyriau panašioje situacijoje AKROPOLIO aikštelėje - ten vietos sunumeruotos ir tie numeriai kartojasi bent 3 kartus, tik jau su kitu - vaikišku piešiniu.
Lig šiol gailiuos, kad neradau kokio draugo teisininko, kad prisiteisti kad ir simbolinį litą :)
Pamenu su dukra darėme taip: ji prisimena piešinuką, aš - skaičių. Pavykdavo.
Rašyti komentarą