2012 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis

Mėlynas brazilo motociklas




Kai lankėmės  Briuselyje, gyvenome Sen Žilyje, pusiau marokiečių, pusiau brazilų rajone. Ant pačios tautoskyros ribos. Po langais buvo brazilų-portugalų kavinė, kur geriamas tik Sagres alus bei rodoma Šakira, o porą namų žemiau jau marokiečių kirpykla. Arbata ir visai kita muzika.

Kadangi brazilai laikėsi arčiau mūsų, tai kas rytą ir kas vakarą gerai matėme kavinės įvykius. Pagrindinis žmogus ten buvo revoliucionierius. Virš 50 metų, dvimetrinis ir kasdien su naujais marškinėliais. Laisvu nuo kavinės laiku (naktimis?) jis matyt turėjo savo versliuką – štampavo revoliucines maikes. Tad kasdien buvo su nauju revoliuciniu vaizdeliu ant pilvo alui. Revoliucinių marškinėlių pagrindinis ir vienintelis dizaino elementas buvo spalvotas revoliucionieriaus veidas per visą pilvą juodame fone, ten buvo standartinis Če Gevara, Fidelis, of course, kitų taip tiksliai neįvardysiu, bet lyg ir Salvadoras Aljende ir netgi Gabrielis Garsija Markesas. Buvo ir rinkinukas su visų Lotynų Amerikos didvyrių veidais išdėstytais per marškinėlius vėduokle. Matyt pradedant Kuautemoku su Bolivaru.

Kitas į akis visiškai įstringantis dalykas buvo revoliucioneriaus veidas. Jei ūgis du metrai, tai ilgutėlis veidas pusė ūgio, rauplėtas, plaukai ilgi, nukarę iki pečių. Ir dar indėniški bruožai veide. Galvojau jį taip revoliucinėje jaunystėje kankino priešai jankiai. Pririšo prie veido kažkokius svorius ir tempė  veidą iki metro ilgio. Ir apleido raupais. Žmogus neatlaikė tokių kankinimų ir pabėgo su žaizdomis visam gyvenimui į humaniškąjį Briuselį.

Taigi nuo ryto kavinėje virdavo revoliucinės diskusijos, grįždavome vakare ir dar girdėdavme revoliušjon, Norjega, Panama, kontrevoliušjon, Amerika Latina. Rytą gerdami kavą - Ugo Čaves, Lima, Sendero liuminoso, sošializmu.

Daugiausia griaudėdavo bosu didysis revoliucionierius. Visą dieną jo klausyti niekas neišgalėjo, suprantama klausytojai keisdavosi. Kalbėtojas nesikeisdavo.

Bene ištikimiausias klausytojas buvo mėlyno britvinio motociklo savininkas. Jo turtas buvo ne revoliucinių marškinėlių dirbtuvės, o tik mėlynas kaip svajonė motociklas. Benzinui pinigų jau nebeužteko. Tad kiauras dienas ir stovėdavo mėlynasis gražuolis prie kavinės durų.

Taigi brazilai kalbėdavo ir kalbėdavo, alų pirkdavo retai, jie mokėjo gerti 0,33 litro Sagres buteliuką tris valandas. Kavinės savininkas taip buvo visiškai morališkai pritrėkštas kai aš prie baro iškart išgėriau alų. Jis to nebuvo matęs. Mes praeidami visada sustodavome. Mažei toks gražus motociklas buvo, ji jį liesdavo ir glostydavo. Net savo guviu dvimetės protu išskirdavo prie staliukų motociklo savininką, žiūrėdavo į jį. Ir paskutinėmis dienomis priėjusi net bandydavo paduoti jam ranką. Pagarbiai pasisveikinti. Ir gal net tada užsisodins ant mėlynojo motociklo tas vyras kaip vienas suomis baikeris padarė anksčiau ant savo harlėjaus prieš mėnesį....

Motociklo savininkas, kavinės revoliucionierius, taip niekada ir nepadavė rankos mažytei blondinei mergytei. Net nepasižiūrėjo į ją. Jie visą laiką prakalbėjo apie revoliuciją.

Rašyti komentarą