Tada dar buvau
nepatyręs ir kelionę Stambulan leidau
organizuoti kelionių agentūrai. Na ir ji man pasiūlė šaunų variantą – gana pigus
senovinio kolorito viešbutukas istoriniame Sultanahmeto rajone 5 minutės
pėsčiomis iki Mėlynosios mečetės su vaizdu į jūrą. Dar kaip bonusas – nemokamai paims vairuotojas
iš oro uosto. Imu šitą, pasakiau. Naivus buvau, tokio gėrio už tokią kainą
nebūna...
Ir tikrai
vairuotojas laukė su tik viena klaida mano varde pavardėje plakate, maloniai
paplepėjome apie apie turkų politiką ir
krepšinį važiuodami taksi. Kai jau įlindome į kreivų siaurų Sultanahmeto gatvelių raizginį išvis užkaifavau. Medinis
XIX a. Stambulas. Gražu ir visiškas irstančios imperijos koloritas. Kai kurie
medinukai laikėsi tik kelių prikaltų
lentų prie gretimo namo dėka. Kiti buvo
jau parestauruoti it kokioje Treniotos gatvėje Žvėryne.
Mano viešbutukas dar labiau privertė mane
užkaifuoti, mažas, medinis, senutėlis be euroremonto. Nedidelėje kreivoje
aikštėje. Išlipau išsišiepęs iki ausų. Portje buvo pagatavas įlisti į užpakalį
savo eunuchiškai saldžiu veidu. Duosiu tikrai visą eurą, pagalvojau, gal žmogui
labai reikia pinigų.
Kambariukas irgi
...viskas siaura ankšta kaip tikrame
sename viešbutyje.
Ūmai išgirdau artėjantį
baisų traškesį, dundėjimą, švilpimą ir ....pažvelgiau į portje, jis buvo ramus.
Matyt ne 7 balų žemės drebėjimas. Pradariau užuolaidas ir atšokau, po langu
lėkė traukinys gero pusmetrio atstumu. Iškištum ranką – nuneštų. Viešbutukas
plonomis beveik popierinėmis sienomis virpėjo nuo pamatų iki stogo. Supratau,
kodėl be euroremonto, dabar grius ir taip, remontan kišti pinigų nebeverta.
-
Naktį
nebūna, - paguodė portje, kai vėl galėjome išgirsti vienas kito balsą,. – dar
du šį vakarą ir viskas.
Išėjau paslampinėti po apylinkes kol tie du praeis. Kai grįžau,
pasitikslinau ar tie du jau? Taip taip, pritariamai palinksėjo turkas. Jau,
jau, bet jo veidas buvo dar liūdnesnis.
Kai priguliau vėl prasidėjo žemės drebėjimas. Aš vėl apsirengiau ir
nuėjau pas portje Tai šitas iš kur?
Portje pasakė pats nežino, pagal grafiką neturėjo būti. Gal koks atsilikęs.
Bet buvo dar liūdnesnis. Daugiau nebus.
Vėl atsiguliau ir užmigau. Pažadino košmaras, kad ant manęs bilda
traukinys, o aš guliu ant bėgių ir tuoj jaunas mirsiu perrėžtas šimtatonio
traukinio. Akurat, traukinys bilda. Vidury nakties. Nubėgau jau neapsirengęs
pas portje. Portje pamatęs mano veidą
užsidengė savo veidą rankomis ir greit palindo po stalu. Bliamba, sau sustojęs
pagalvojau, jau ne pirmą kartą jį
muša viešbučio svečiai už tikslų traukinių grafiko žinojimą.
Tad aš nemušiau. Palaukiau kol jis atsargiai išlindo iš po stalo bei
susitariau, kad perkeltų į kitą
viešbučio pusę nuo geležinkelio iš
ryto. Taip atvargau kelias naktis. O ir
pusryčiai buvo neblogi terasoje su geru vaizdu į jūrą. Ir net matėsi gabalėlis
Top Kapi rūmų. Gyveno dar viešbutyje keli priekurčiai anglai ir skandinavai.
Tik įdomu ar jie apkurto ten ar jau tokie buvo iki atvažiuojant į Stambulą...
4 komentarai:
Nežinau, gal čia ta paprasta žmogiška laimė pasidžiaugti kito nelaime, bet skaičiau plačiai išsišiepęs, o į galą ir visai apsikikenau:)
Normalus lietuviškas bruožas...
Meistriškai, komplimentai. Kaip ciekawai zosiai būt įdomu, kada tai buvo- vagnorkių laikais?
4-5 metai atgal
Rašyti komentarą