Tai beveik tokia
pat amžina tema kaip vairuoti važiuojant
atbulai kaip ir nuo kurio galo daužti kiaušinį arba kurio genai geresni
mažėje. Na jei mažė neklauso, tai mano žemaitiškoji genų dalis lenda į
paviršių. Jei mažė gražiai piešia, tai savaime suprantama mažėje matomi Balkanų
moters subtiliosios meninės prigimties daigeliai.
Bet aš
priešinuosi ir kartais ateinu su savo nuomone ir po aršios diskusijos vis dar
lieku su savo nuomone. Gerus tris metus tokių diskusijų būdu mokėmės
vairavimo meno. BM vairavo
atbulom tik žiūrėdama į šoninius veidrodėlius. Aš dar atsisukdavau patikrinti
ar nėra kliūties ir ne veidrodėliuose. BM ironiškai klausdavo, tai kam aš
pirkau mašiną su dviem šoniniais veidrodėliais, jei man jų nereikia.
Veidrodėliai brangūs ir gal kokia indiška firma gamina mašinas be šoninių
veidrodėlių. Aš atkakliai laikiausi savo linijos. Atsisukdavau pasitikrinti.
Vieną dieną BM
grįžo labai tyli. Orumas jos buvo smarkiai
pažemintas, tai matėsi net per
sieną. Galų gale buvau priverstas paklausti kas tau atsitiko, nes jei
nepaklausčiau būčiau nejautrus gyvulys.
Ji buvo savo
sename kieme. Ir per tiek metų užaugo medis, kur jo anksčiau nebuvo. Na,
pasvarsčiau garsiai, medelių tokia prigimtis
- jie auga. Būtų labai keista jei būtų kitaip.
-
Vat tu taip
visada. Dar pasityčioji kai man blogai.
-
Na, mano
vaikystės medžiai irgi užaugo kieme,
kuriuos dar pamenu kaip sodinome, o dabar jie jau keturių aukštų aukštumo,
gyvenimas toks ..., - filosofiškai bandžiau raminti.
-
Durniau tu,
įvažiavau aš į medį, - jau prapliupo verkti BM.
Pasirodo ji, gerai atsimindama savo vaikystės kiemą, statė atbulomis
škodą žiūrėdama pagal savo taisykles,
tai yra tik į šoninius veidrodėlius. Niekingai per keliolika metų išaugęs
medelis žaliavo kaip tik per patį
škodos užpakalinio lango vidurį. Nei
pro vieną šoninį veidrodėlį medelio
nesimatė. Įlenkė škodos bagažinę. Iš kur jis ten, jo ten neturėjo būti?
Na yra be materialinių bei dvasinių nuostolių šioje istorijoje ir vienas
pliusas. Man sumažėjo šeimoje aktyviai diskutuojamų temų įvairovė - daugiau niekada nuo to laiko neteko ginčytis
apie atbulinio vairavimo metodiką.
Mes atsisukame pažiūrėti vairuodami atbuli abu.
3 komentarai:
Atsiprašau, Jūsų šeimoj tikriausiai nebūdinga naudotis galinio vaizdo veidrodėliu? :)
Kam ta buržuazinė atgyvena reikalinga?
Išties vieną rudens dieną tai įvyko
...Ji pro mano atidarytas duris iliuoksėjo kaip stirna, vis dar dvelkianti mano dovanotais Arden Green Tee, šiek tiek gal rūkalais, o svarbiausia šio rudens veju. Rankose laike geltonu klevo lapu glebi. Vienas lapas tiesa buvo raudonas. Žinojau jau, kad patvirtino jos projektą, prie kurio dirbta tiek bemiegiu naktų, žinojau, kad Jos darbe buvo baliukas, žinojau, kad šiandien ji gris vėliau.
Jos akys žibejo nuo vyno ir dar kažko. Jos buvo paslaptingos .Pakštelejau Jai į žandą ir pasakiau, kad ji nuostabi. Ji pažiūrėjo savo paslaptingom akimis iri sako " davaj nusimetam po drabuži." Na man net pakinklius pakirto. Tai toks senas studentiškas užmirštas veiksmas... na ta žinot, kai vienas po kito pradeda paeiliui nusirenginėti, nusimesdami po drabuži. Atitokęs tik kostelėjau ir pasakiau "davaj" . Iš pradžių koridoriaus kampą nukrito jos lietpaltis, šalia gulė mano megztinis, jos batas, mano šlepetė, jos šalikėlis, mano juodos kelnės, jos bliuzelė su ovalinėm sagom, mano languoti marškiniai, jos juodas sijonas, mano marškinėliai, jos apyrankė, mano laikrodis ji išsiavė vieną koją iš pėdkelnių... Džentelmeniškai stumtelėjau koridoriuje buvusią taburetę, kad jai būtų patogiau. Ji atsisėdo .
Staiga pėdkelnės užkliuvo už atirusio, atpleišėjusio taburetės fanieruotės kampo ir praplyšo.
Paslaptingumas iš akių išgaravo. Blizgančios nuo vyno akys vėl tapo matinės.
„Kiek kartų aš Tavęs prašiau suklijuoti šitą kėdę", - ji pasakė.
Išmetė pėdkelnes ir užsidėjo chalatą.
Užsidėjau ir aš savo juodas savo kelnes
Pamerkiau lapus
Suklijavau su „Moment" klijais kėdės viršų.
Po to pavalgėm, pažiūrėjom per televizorių „Panoramą"
....ir nuėjom ramiai miegoti.
"Na ir koks niekšas kedes viršų tokia chujova fanieruote aptraukia" -dar prieš užmigdamas spėjau pagalvoti
Rašyti komentarą