2013 m. kovo 26 d., antradienis

Galvos apdangalų memuaras




Esu kaip kokia vargšė mados auka. Sugalvojau , kad net galiu parašyti memuarą apie savo turėtus galvos apdangalus. Kiek daug aš jų po velnių prisimenu..
Paauglystėje savame suprantama šapka- ušanka. Tėvams ramu – šilta. O ir kaip[ gynybinis ginklas ką nros į vidų įdėjus puikia tiko. O jie kas akmeniu į galvą – žymės irgi nėra. Daiktas kaip tanksito šalmas: tinka  ir atakai, ir gynybai.
Ušanka tapo  nelygis toje paauglystės fazėje kai jau riekia išsiskrit iš minios prikalsymu grupei. Ir mes radome kaip.. Marcelijaus  Martinaičio Kukučio baladžių išpopurraėjimo metu, daugiau aišku tai Vytauto Kernagio nuopelnas, mums  įstrigo nauja Kukučio kepurė su snapeliu ir saga. Kadangi mano tėvai daug ką gaudavo, tai nuo mamos siuvinių liko didžiulis zomšos gabalas klaikiai anuomet madingo gelsvos plytos atspalvio. Nuėjome į galvos apdangalų ateljė pusė man artimos klasės ir pakslsuėme ar vieism užteks, beveik visiems  ir užteks, liūdnai permetęs akimis dešimt didelių galvų iš sustiprintos fizikos-matematikos nutęsė senas siuvėjas ir, nepabijokime to antisemitinio pavadinimo, žydas. Labai jau graži zomša, galėjo mūsų ateiti ir mažiau, įžvelgiau protingą mintį siuvėjo veide. Nors kažkurio vajaus metu  kai alkoholio parduotuvės dirbdavo tik  iki septynių vakaro antisemitu  buvo šaukiamas niekingas žmogus spėjęs apsipirkti iki septynių valandų vakaro  ir dabar nelinkstantis dalintis savo lobiu.
O kokie išdidūs mes buvome su tomis zomšinėmis Kukučio kepurėsmis su snapeliu ir saga. Man rodos pirmas paneles netgi tada susiradome. Nuo tokio gelsvos plytos geltonumo zomšos merginų  širdys tirpdavo.
Aišku per metus ar pusantrų tos kepurė buvo pamestos, pavogtos  ar tiesiog numuštos nuo galvos įvairių gatvės ekscesų metu. Per daug gražios.
Dar buvo keleri metai berečių mados, vėl gi nešiojome keliese ir kelis metus. Dabar niekaip neatgaminu kas nulėmė berečių madą, bet matyt koks prancūzas. Žinantys gal primins, bet tai dar buvo sovietų laikas. Neseniai liūdnai peskaičiau žinutę, kad Pranzūzijoje uždarytas paskutinis berečių fabrikas. Liūdna buvo skaityti kaip ir apie uždarytą paskutinį rašomųjų mašinėlių fabriką. Nueinančios epochos ženklai.
O po berečių mes visiems laikams  pamatėme Džeką. Džeką Nikolsoną.  Iš visų laikų stipriausią įspūdį padariusio filmo Skrydis virš gegutės lizdo.  Juoda megzta kepuraitė tik ant viršugalvio be jokių sagų ir snapų. Laisvo, jokių sistemų ar jėgų nesuvaldomo vyro kepuraitė .Juoda megzta kepuraitė išbuvo topu ilgus metus. Net mama palaikė tokią kepuraitę, paprasta numegzti ir nebaisu  jei  pamesi. Jau ir Džekas buvo primirštas, bet juoda megzta buvo antras geriausias  žmonijos išradimas vyrams. Po moterų aišku.
Ir dabar apsičiupinėjau ką nešioju. Taigi tą pačią Džeko megztą mažą. Tik tamsiai mėlyną ir su reklaminiu užrašu Madeira. Jau be  jokios idėjos.  Šiaip daug metų ir šalta galvai. O plius dar  nemokamai gauta kaip suvenyras iš gražios pasaulio vietos...
Rašyti komentarą