2013 m. kovo 4 d., pirmadienis

Į turgų




Šeštadienio rytą pabudau karštligiškai trokšdamas suleisti dantis į rūkytos šoninės gabaliuką  Kalvarijų turguje. Arba spirgučiai namie iš tos šoninės su bulvėmis. Laikas, pagalvojau, ir mažei parodyti tą teisingąjį  Vilniaus kampelį. Ne visą laiką gi gyvi būsime sausais pusryčiais ir saulėje džiovintais pomidorais....
Opelį nutariau  pastatyti Krokuvos gatvėje, nes buvau dar suplanavęs aplankyti kelis objektus be turgaus.
Krokuvos gatvėje stovėjo didelė avarinė mašina ir už jos liūdnas nedrąsus buvęs Lietuvoos ambasadorius Baltarusijoje savo mašinoje. Kažkada turėjo jaunystėje pravardę Žąsinas. Kaip ir dera diplomatui – bijojo išlipti ir ką nors pasiaiškinti. Ėjau su vyrais kalbėti aš, po kelių bliat, supratome avarija, vandentiekiui bliat 3,14zdiec, ir niekur mes nepravažiuosime šiandien šia gatve. Parodžiau ovaliu rankos judesiu visai gatvei suktis nafik. Nepravažiuosime.
Prisiminiau kelias jaunystės slaptus praėjimus ir beveik visus atradome dar iki šiol funkcionuojančius. Prisiminiau kad sovietų laikais buvo avalynės nuo kojos remontas šalia fotoatelje, kurios nebėra, kuri buvo prie Ibrahimo. Ir akurat.  Žmogus tebesėdėjo ten nuo sovietų laikų. Sušąlęs prie atvirų durų laukė klientų. Su džiaugsmu užsiėmė siūle mano bate. O mažę perkišau per priėmimo langelį, nes viduje buvo toks talentngas bardakas, visi tie koja minami siuvimo įrenginiai ir batų odos atraižų milijonas.  Mažė ir iškabojo laiminga kol batsiuvys užsilikęs nuo sovietų laikų susiuvo man siūlę. Trys litukai. Dar paprašė tas užsilikęs žmogus. Aš tikėjausi, kad pasakys trys rublikai. Bet progresas buvo jau ir čia.
Dar mažei parodžiau paštą ir biblioteką, kur leidau savo beviltiškos spuoguotos   jaunystės pirmųjų proto judesių dienas. Dar mažei parodžiau kur gyvena čigonai..
Po to nuėjome į turgų,.ragavau mėsas, korėjietiškas morkas. Pirkau karšto rūkymo šoninės. Mažė kardinaliai atsisakė dalintis su manimi atpažinimo ir pažinimo džiaugsmu. Jai kėlė siaubą mintis apie valgymą šiame sąmyšyje. Žalios mėsos skyriuje mažė išvis atidavė savo ranką man. Jai jau buvo nejauku.
Po to nuėjome į kavinukę - zabegalovkę šalia turgaus užkrimsti sausainiukų, kad nusiimti stresą. Ir ten aš supratau – grįžau sėkmingai. Buvau ir esu savam rajone. Niekur aš neišvažiavau.
Vietinė psichė, na žinote vaikšto ir rėkia baisiu balsu, veido bruožai išsausėję nuo psichozių, visi jos prisibijo ir geriau  jai ką paduoda, kad nerėktų. Ir kad  eitų kuo toliau nuo jų. Taigi ta turgaus psichė zabegalovkėje žiūrėjo žiūrėjo į mus sukaitusius nuo vaikščiojimo ir pasimetusį vaiko veiduką nuo turgaus. Ir priėjo prie mūsų ir davė saldainį ”Karvutė”. Ne man. Mažei. Iš kažko atimtą ir jos sąžininingai rėkimu uždirbtą.
Bet mes matyt atrodėme labai išvarginti  gyvenimo ir saldainis psichės nuomone buvo reikalingesnis mums. Ir šiaip tas saldainis  kažką reiškė.  Rimtesnis rašytojas galėtų išvynioti ilgą graudžią istoriją apie tą psichės saldainį. O aš tik gebu baigti ties psichės  saldainiu.
Rašyti komentarą