Nežinomas autorius apie alaus barus sovietiniame Vilniuje

 Nežinomas autorius parašė man į komentarus, bet atsiminimai gana tikslūs tai dedu atskiru įrašu.

1.Išnešusius, dažniausiai motyvuojant “blogu aptarnavimu “ sąskaitas vėliau su milicijos apylinkes inspektoriumi (ar be jo) barmenai iš pabėgusių susirinkdavo “Rūdininkuose”. Mat išnešę sąskaitą traukdavo to aplaistyti toliau.
Norint neprarasti sovietinio studento pažymėjimo ( sutikdavo paimti už užstatą) tekdavo paaukoti kone visa stipendiją.
Tarp akademinio jaunimo kažkoks buvo ir “gyvas” paprotys “nešti” bokalus ir juos rinkti.
Ąsotį išnešti užsikišus už drabužių buvo sunkoka, bet bokalai dingdavo šimtais ir buvo keičiami kitais, dažnai apdaužytais, kad pagundos būtų mažiau. Žemaičiuose buvo prie alaus - kojos Rūdininkuose- ausys . Kad įeitum mažiausiai valanda tekdavo pastovėti ir išrūkyti ne vieną pokelį. Kai jau įsmukdavai į vidų atrodė, kad patejai į rojų. Mano draugas G. Š profesionalus šachmatininkas lošdavęs sovietmečiu susirašinėjant “ šachmatai – paštu” nežiūrėdamas į lentą, lošdamas “iš alaus” prie židinio atsimenu aplošinėdavo prasigerusius inteligentus atsinešusius šachmatus. Bet dažniausiai telkiamas dėmesys buvo alui, kiek asočių pavyks įveikti jie buvo dvejopi – “dideli ir maži “

Dar buvo palankomi alus barai Viršuliškėse, Aukštaičiai Žirmūnuose kur dabar džinsų centras. Bizonų slėnis prie tele 2,. Vėliau “Kaubojai” - Nemenčinės plente vasara.
Lietuvos viešbučio papėdės allude, “Gintaro” viešbučio allude prie stoties. Baltupiuose kažkoks naujas baras. Apie Antakalnį tik nepamenu buvo “Eglutė” bet ten ne alubaris lyg.


2. Taure mano laikais įėjimas į apačią -“ kompleksas” kainuodavo 2,5 rublio ( 2 bokalai ir žuvis), o patekimas į “viršų “ į “patricijų “ plota – 3,5 rubliaus. Duodavo kasos čekius, vadinamus – talonais.
WC Taure buvo ne atskiri unitazai , o “loviai” pamyžti, bet eidavo kalbos prie bokalų, kad Vokietijoje, tiesiai po baru eina panašūs loviai ir greitai įtaisys tokius po baru Taure juos. Taigi idėja gera - geri ir čia pat lengvinies, ar ne rojus. Tiesa dar rūkai čia pat, nes į lauką eiti nereikėdavo.
Apačioje “U” formos bare visi nekantriai laukdavo barmeno su vėžimėliu alaus ir žuvimi ( šalto rūkymo skumbrė, po tos žuvelės vartojimo iš burnos dar dvokdavo ir kita dieną, o iš baro važiuojant truliku iki Saulėtekio visi galėdavo atspėti, kur buvai).
Apačioje prie baro alų ir tą žuvį parduodavo už talona, o talonus išnaudojus išnaudojus, - už grynus. Vieną kartą duodavo žmogui tik po 2 bokalus, taigi dažnai alus pasibaigdavo barmenui neprivažiavus prie U raidės linkio.
Tokiu atveju nesulaukusieji – “nuskriaustieji “ prašydavo “paskolinti” vieną bokalą to kaimyno, kuris gavo 2 , kol bus sekantis atvežimas. O jis užtrukdavo iki 20 min.
Atsimenu kažkaip ta sistema draugiškai veikė, bokalai tik buvo stikliniai ir peleninės stiklinės, tai dažnai dūždavo, o barmeno ( atrodo jų buvo net 2 vienas su vežimėliu vieną baro pusę aptarnaudavo, kitas – kitą, nors gal jau maišau) prijuosteje nuolat būdavo daug metalinių kapeikų.
Beje jei koks klientas “ šakodavosi”, būdavo girtas, puldavo muštis salėje,o ne WC ar lauke, barmenas nevengdavo čia pat “užduoti į snukį”, apspardyti ir išmesti lauk ir be milicijos.
Vieną kartą vieną girtą urlaganą palidusį per barą peleninę ir ją sudaužiusį barmenas partrenkė ant žemės ir ėmė spardyti, šio ‘gero kliento elgesio” mokymo metu barmenui spardant pažiro net kapeikos iš tos jo prijuostės Tai visi draugiškai surankiojo po visa barą ir atidavė. O urlagana pridavė patruliams kruviną.
Visiems irgi tekdavo pastovėti eilėje. Ateidavo pagerti įvairios publikos darbininkai, poetai, studentai, banditeliai iš Krasnuchos, būdavo karininkų iš Šiaurės miestelio net su uniformomis, pabegusių į “samovolkę” kareivių su civiliniais rūbais, milicininkų . Kartą atsimenu su jais kildavo konfliktų. Mušėsi mano pabegęs į “samovolkę” draugelis su vienu sovietiniu majoru WC, nes nepatiko majorui posakis “ja ot etoi partupeji vsio tupeju I tupėju “. Taigi problemos buvo sprendžiamos irgi rimtos.