Penktą ryto

Šiandien kėliausi penktą ryto. Nes Tulpių diena. Jau nuo Brežnevo laikų sveikas stresas purto mūsų šeimą gerą mėnesį prieš Tulpių dieną.

Anais laikais  tai buvo rimtas biznis, dabar tik sportas. Tėvui jau virš 80 metų tai jis jau nebedalyvaja šiame sporte. Mamai  tik virš 70, tai ji ugningai jau visą mėnesį užmiršusi skaudulius ir pensijas visa verda gėlių verslo farvateryje. Sakė dar porą pensijų užsidirbs, nereikia čia mums jai aiškinti ką pensininkai turi veikti pensijoje.

Bet panika buvo didelė. Buvau gavęs tokius nurodymus.

Nestatyk mašinos į garažą, nes ten tulpės.

Ne. Statyk mašiną į garažą, nes vešime  iš ten su šilta mašina.

Ne. Į garažą lipti per toli, statyk kieme prie durų.

Ne.  Statyk mašiną į garažą ir atvažiuok prie kiemo durų.

Važiuojam šeštą ryto. Užsiimsime geriausias vietas.

-         Bet bus minus dešimt šeštą ryto - .teisėtai priešinausi -  Tulpės sušals. Gal vėliau?

Nusileido iki 6,30. Buvome turgelyje 6,25.

Mama nustėro - o kur pirkėjai? Lauke buvo minus septyni. Ir vietoj pirkėjų šaltas vėjelis  liūdnai šiureno  kelis popiergalius. Mama sakė, o kas dabar bus, ką jau parazitai kovo 8 nešvenčia? Pirkėjų nebuvo iki  6,55. Tada pasirodė du vaikinukai, jie nusipirko krūvą tulpių ir ramia širdimi palikau motiną su gėlėmis. Pirkėjų bus.

Bet kaip apmaudu. Šalia stovi perekupai iš bazės atsivežę olandiškas gėles ir parduoda tokia pat kaina. Kapitalizmas pakeitė socializmą. O tos pačios bėdos liko. Anksčiau konkurentai buvo gruzinai, o dabar  - olandai. Tai už ką mes kovojom? Neišauš jau matyt tas šviesus  rytojus niekada, kai lietuvis gėlininkas ramiai sau be klapato pardavinės savo rankomis savo žemėje augintas lietuviškas gėles...