2013 m. birželio 19 d., trečiadienis

Žinojau, žinojau gi....



Aš žinojau. Žinojau. Lietuvės nė velnio nėra drungnos. Bet eidamas į saviveiklinių flamenko mokyklų (net trys flamenko mokyklos yra Vilniuje) pasirodymą praeitą šeštadienį mokytojų namų kiemelyje tikėjausi miegančių gražuolių parado vos pamojuojant sunkiu sijonu. Juolab matęs tikrą (velniškai griebiantį už širdies) flamenko Sefardų namuose Sevilijoje ir kiek  aferistinį čigonų flamenko urvuose Kordoboje.
Mus pakvietęs vienintelis tame šou vyras flamenkistas drebėjo kaip epušės lapas. Svarstė  kas padės  - degtinė ar konjakas, nes tokio haremo aplink jis dar nematė ir jam baisu. Mes jį iš anksto užjautėme, ūgis jo metras devyniadešimt ir niekaip toks ilgas nespės mušti kulnais kaip moka maži flamenkistai Sevilijoje. Balkanų kraujas  mano mažėje užvirė kartu su pirmais andalūziškais  sijonais bei  pirmu kastanječių taukšt  ir tiek mes vaiką tematėme. Vaikas malėsi už scenos, prieš sceną, rūbinėje ir veržėsi pašokti su naujomis draugėmis į sceną. Balkanų moteris irgi trypė kaip nenujodytas arklys bei plojo rankomis vingrius ritmus. Supratau  - rudenį eis šokti flamenko...
Net mane apėmė tas bendras Pietų Europai jausmas, kai užtenka duonos, alyvuogės, vyno ir pašokti.  Ir lietuvės, vienos mokėdamos, kitos ne, atkalė kulniukais ir atlankstė  kūnu flamenką. Vienintelis vyras tiek įsisiautėjo scenoje, kad supratome – haremas bus jam garantuotas kelias savaites į priekį. Tik pamok piršteliu.
Tikri ispanai netyčia užklydę gestais rodė kaip gerai čia visi varo.

Lietuvės turi temperamentą. Pasirašau.
Rašyti komentarą