2013 m. birželio 4 d., antradienis

Šalies nejautimas


Nerandu žodžių geriau apibūdinti savo būsenos nei  šios  rusiškos O.Mandelštamo eilutės:
Мы живем под собою не чуя страны
Man lyg ir kartojasi seni laikai kai buvau jaunas ir sovietinis. Žinia sklinda  - atvažiuos ponai iš centro. Ir štai net visko matę Vilniaus gatvės puolamos tvarkyti ir gražinti. Iš dangaus krenta  pinigai ir darbininkai pluša it skruzdėlės. Primena sovietus - karinio dalinio žolės dažymą žaliai laukiant generolo.
Iš sovietų laikų pažįstami žmonės drovisi pasisakyti jie prieš gėjų santuokas ar ne. Senas sovietinis patyrimas  verčia nujuokauti tokias temas į lankas. Geriau patylėti...
Dukros vargu bau ar susiras  gerus vyrus. Nelabai matyti  ūkiškų ir gaspadoriškų vaikinų, kurie sugebėtų pakelti šeimos rūpesčių naštą. O ir kam ta šeima, jei tos šeimos  ateitis tokia neaiški...
Beveik gėda būti lietuviu, nepadoru didžiuotis Lietuva. Sunkiai suvokiama naujoji ideologija diegiama per visus propagandinius kanalus. Aš juk taip  gerai žinau  – dar nuo sovietų  laikų – kur propaganda, o kur ne.
Kalbėdamas kai kuriomis temomis privalai laužyti liežuvį ir nesakyti kaip įpratęs nuo mažų dienų. Aš pats jau nebe normalus lietuvis  vyras, o kažkoks mistinis heteroseksualas, todėl beveik fašistas. Man rodės to pačio blogio nešėjos – komunizmas  ar fašizmas. Bet aiškėja , kad neteisinga tokia  mano mąstymo kryptis.
Komunistuojančiu marksistu  būti beveik garbinga ir madinga.


Nejaučiu po savimi, savyje ir virš savęs savo šalies.
Rašyti komentarą