Progresas per
mano gyvenimą lėkė šuoliais. Kažkada sovietų laikais svajonių viršūnė buvo
Smena ar net Zenit su juostelėmis,
kurias žmonės ryškindavo vonioje su raudona šviesele. Dabar fotografijos
patogiame kompiuterio ekrane laikas.
Anais laikais
stebuklingas vaizdo pasirodymas vyko
teliuškuojant popierių specialiame
skystyje ir dar tų nuotraukų džiaustymas ant virvučių ar ant grindų kambaryje. Visas šiuolaikinis
fotošopas, kurį dabar maloniai atliekame patogiai atsisėdę prie kompiuterio
ekrano vykdavo per kelias klaikiai
greit lekiančias sekundes toje skysčio
vonelėje. Ir dabar po tiek metų žiūrint labai matomi visi maži to greito darymo brokeliai. Iš kitų juostelinių nuotraukų jau
ir pradingęs suprantamas vaizdas. Pagailėta buvo fiksažo. Kai kuriose foto išvis velniai žino kas. Kažkokie
nepažįstami kirgizų čabanai.
Čabanai. Avių
piemenys kalnuose. Jie ten kalnuose
gana nevalyvi ir todėl atrodo
kvaili. Bet turi šautuvą. Ir kai kirgizas čabanas pastato piestu žirgą ir dar
iššauna šautuvu į orą išreikšdamas taip savo šaunmą ir kalnų gyventojo orumą
pradedi žvelgti į jį pagarbiai. Kartą su tokiu logišku labai čabanu iš Issyk
kulio ežero Kirgizijoje prieigų pralaimėjau pokalbį ir dievagojimąsi.
Jis pavaišino mus
prašalaičius turistus savo jurtoje kaip dera. Ir mes pasakėme labai ačiū ir ar
galima tave su šeima nufotografuoti. Tai jis pakvietė
žmoną, vaikus, sako, fotografuokite, bet juk nuotraukos vistiek negausiu.
Gausi, sakome,
tik adreso reikia. Čabanas atsakė kiek gyvenime vaišinau turistus ir kiek anie
mus fotografavo – tiek ir negavau nuotraukų.
Na, užspyrėme mes
ir vienas į kitą visai rimtai žiūrėdami
pasakėme – adresą. Jei bogu, atsiųsime.
Netikiu, atsakė
čabanas, nors ir jūsų dabar pavalgius geri norai, bet kai grįšite namo – jie išnyks
tie norai. Kaip sniegas pavasarį. Kas jums kažkoks azijatas piemuo. O žiemos
buto adresas toks ir toks.
Supykome, ką jis
čia tyčiojasi. Atsiųsime. Kažkoks aviganis aiškins kokie mes nevykę. Mes iš
Europos ir padarome ką žadame. Adresą iškilmingai įvyniojome į apsauginį popierių ir atsargiai sudėjome į
spec.dokumentų skyrelį.
Namie nuotraukos
iš juostelių nelabai pavyko, todėl nebuvo labai ką ir siųsti taip toli. Nors
kalnai, žmonių kontūrai ir jurta matėsi. O ir adresas pas kažką kažkur
nusitrynė.
Dabartinė
skaitmeninė fototechnika kiek moralesnė. Iškart parodai čabanui, štai tu. Esi.
Ir atsikabink nuo mūsų. Nebereikia žadėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą