2013 m. liepos 25 d., ketvirtadienis

Labai logiškas čabanas ir fotografijos



Progresas per mano gyvenimą lėkė šuoliais. Kažkada sovietų laikais svajonių viršūnė buvo Smena ar net  Zenit su juostelėmis, kurias žmonės ryškindavo vonioje su raudona šviesele. Dabar fotografijos patogiame kompiuterio ekrane laikas.
Anais laikais stebuklingas vaizdo pasirodymas vyko  teliuškuojant popierių  specialiame skystyje ir dar tų nuotraukų džiaustymas ant virvučių ar ant  grindų kambaryje. Visas šiuolaikinis fotošopas, kurį dabar maloniai atliekame patogiai atsisėdę prie kompiuterio ekrano  vykdavo per kelias klaikiai greit lekiančias  sekundes toje skysčio vonelėje. Ir dabar po tiek metų žiūrint labai matomi visi maži to greito darymo  brokeliai. Iš kitų juostelinių nuotraukų jau ir pradingęs suprantamas vaizdas. Pagailėta  buvo fiksažo. Kai kuriose foto išvis velniai žino kas. Kažkokie nepažįstami kirgizų čabanai.

Čabanai. Avių piemenys kalnuose. Jie ten kalnuose  gana nevalyvi  ir todėl atrodo kvaili. Bet turi šautuvą. Ir kai kirgizas čabanas pastato piestu žirgą ir dar iššauna šautuvu į orą išreikšdamas taip savo šaunmą ir kalnų gyventojo orumą pradedi žvelgti į jį pagarbiai. Kartą su tokiu logišku labai čabanu iš Issyk kulio ežero Kirgizijoje prieigų pralaimėjau pokalbį ir dievagojimąsi.
Jis pavaišino mus prašalaičius turistus savo jurtoje kaip dera. Ir mes pasakėme labai ačiū ir ar galima   tave su  šeima nufotografuoti. Tai jis pakvietė žmoną, vaikus, sako, fotografuokite, bet juk nuotraukos vistiek negausiu.
Gausi, sakome, tik adreso reikia. Čabanas atsakė kiek gyvenime vaišinau turistus ir kiek anie mus fotografavo – tiek ir negavau nuotraukų.
Na, užspyrėme mes ir vienas  į kitą visai rimtai žiūrėdami pasakėme – adresą. Jei bogu, atsiųsime.
Netikiu, atsakė čabanas, nors ir jūsų dabar pavalgius geri norai, bet kai grįšite namo – jie išnyks tie norai. Kaip sniegas pavasarį. Kas jums kažkoks azijatas piemuo. O žiemos buto adresas toks ir toks.
Supykome, ką jis čia tyčiojasi. Atsiųsime. Kažkoks aviganis aiškins kokie mes nevykę. Mes iš Europos ir padarome ką žadame. Adresą iškilmingai įvyniojome į apsauginį  popierių ir atsargiai sudėjome į spec.dokumentų skyrelį.
Namie nuotraukos iš juostelių nelabai pavyko, todėl nebuvo labai ką ir siųsti taip toli. Nors kalnai, žmonių kontūrai ir jurta matėsi. O ir adresas pas kažką kažkur nusitrynė.

Dabartinė skaitmeninė fototechnika kiek moralesnė. Iškart parodai čabanui, štai tu. Esi. Ir atsikabink nuo mūsų. Nebereikia žadėti. 
Rašyti komentarą