Morkų sultys suteikia energijos!!!!

Balkanų moteris atvilko į virtuvę penkis kilogramus morkų ir paaiškino:
- Morkų sultys suteikia energijos ir gražų nudegusios odos atspalvį.
Moteris gėrė morkų sultis, dar pirko , dar spaudė sulčiaspaude. Mano galva jos nepasitenkinimo įvairiomis gyvenimo problemomis raiška nei padažnėjo nei praretėjo. Liko toks pats dažnis kaip ir buvo – tragedija kas pusę valandos. Oda kiek pageltonavo, bet gal tik man taip atrodė. Ir tas geltonumas man veikau priminė kepenų ligą. Balkanų moteris tačiau džiaugėsi sveiku anot jos odos geltoniu. Taip pat tvirtino, kad jos energijos būklė kaip batareikos iš reklamos su zuikučiais. Visada pakrauta.
Po to į namus vėjas atpūtė vėjaraupius ir morkų sulčiaspaudė buvo pamiršta bei kažkur nugrūsta.
Prieš kelias dienas pastėbejau po namus energingai skraidant daug musyčių. Kas valandą jų skaičius ir energingumas didėjo. Dėl menkų savo okulinių gebėjimų neįžiūrėjau ar musyčių oda sveiko geltono atspalvio. Bet įtarimas man smilktelėjo.
Paklausiau Balkanų moters:
- O sulčiaspaudė kur?
- Oi, ten ir ten, - atsakė staiga išsigandusi moteris ir įsikibusi man į parankę nuėjo kartu su manimi.
Galiu patvirnti, kad visi organizmai, kuriuose radome savaitę neplautoje sulčiaspaudėje, bei kurie gavo morkų sulčių buvo tikrai energingi ir sveiko geltono, netgi sakyčiau guviai oranžinio, atspalvio. Kai kurie skraidė, kai kurie tik šliaužiojo. Bet visi tikrai energingai. Deja, Balkanų moters batareika išsikrovė ir ji tik sakė oi, oi. Apie morkas ir morkų sultis moteris nebenorėjo šnekėti visai. Tad ir nežinau kaip galutinai su tuo moralu – sveika gerti morkų sultis ar ne.

Kurdės maitinimas

Pamaitinti žmogų nėra lengva. Štai kartą gyvenime buvau sutikęs turką, kuris netoleravo maiste svogūnų ir česnakų. Įsivaizduojate Rytų žmogų, kuris nevalgo tokių Rytų virtuvės egzistencinių pagrindų ? Aš taip pat paklausiau kaip jis gyvas. Mamos ir žmonos rūpesčiu, paaiškino originalusis rytietis.
Į tai mano viešnia iš Stambulo, kuri labai stengėsi atrodyti europietiškai, pasakė valganti viską. Beveik. Tada aš džiaugdamasis dėl jos informavau – valgysime lietuviškų patiekalų restorane. Jos žingsnis sulėtėjo. O kokie ten būna produktai, toje jūsų virtuvėje. Aš iš karto labai protingai nutylėjau vėdarus. Trumpai aprašiau mėgiamiausią lietuvių valgį - bulvių masę su įvairios mėsos kotletu viduryje. Tada turkė gailiai prisipažino, kad ji iš tikrųjų yra kurdė. Ir ji kilusi iš labai atsargios europietiškam maistui giminės ir yra linkusi tęsti tokias šeimos tradicijas. Gerai pasakiau vietoj kotleto bulvių masėje bus varškės įdaras.
Lietuviškame restorane ji pastėro. Keli labai alkani jaunuoliai lapnojo taukais varvančius cepelinus su spirgais. Servetėlėmis valėsi barzdas ir vėl lašino ant tų pačių barzdų taukus iš to mėgiamiausio lietuviško valgio. Pranašo iš Arabijos dykumų nurodymų dėl maisto jie net nebuvo girdėję.
- Šitie? - pasmerktu balsu susivokė kurdė. Ir jos liūdnų rytietiškų juodų akių kampeliuose beveik pasirodė rasos lašeliai. Oi sunku sunku kurdei išgyventi beveik europietiškame Stambule, bet dar baisiau šiame šiauriniame kiaulienos riebalų lašėjimo užkaboryje.
Tuo laiku padavėja atnešė cepeliną su varške grietinės padaže. Vizualiai jis buvo visiškai identiškas kiaulienos riebalais lašančių jaunuolių cepelinui. Kurdė neatsargiai iš siaubo išgėrė kas stovėjo ant stalo. Tai buvo natūraliai rauginta gira. Natūralus buvo ir jos pasibaisėjimas:
-Tai buvo alkoholis? Stiprus?
Mes pavalgėme gerai. Tai yra aš sulapnojau savo cepelinus ir jos. Siaubingai didelės alkoholio koncentracijos girą išmaukiau iš abiejų puodelių. Kurdė laikas nuo laiko prispausdama nosinaitę prie nosies žiūrėjo pro langą ir mintyse matyt svarstė ar aš toks bukas, kad nežinau kokie yra nelaimingi kurdai ir kad jų kantrybės taurė beveik perpildyta.
Sutinku – negražu skriausti mažumas, bet derybos buvo tokios nesėkmingos dėl kurdiško užsispyrimo ir tai buvo mano reveransas už tokius derybų rezultatus .

Ministrės žingsniai

Kartą teko sudalyvauti vienos įstaigos prašmatniame jubiliejuje. Įstaiga buvo solidi ir pakviestųjų sąrašas žėrėjo ministrais bei politikais. Net Algirdas Mykolas su Kristina buvo. Pačioje, pačioje sąrašo pabaigoje kukliai tupėjome ir mes su kolega. Pokylis vyko prašmatniai su kalbomis ir koncertu. Bet šiltas vasaros vakaras pakvietė prie staliukų laukan, šaltą degtinę vikriai padavinėjo oficiantai. Kadangi buvome sąraše paskutiniai tai jautėmės ypatingai laisvai ir prie mūsų greit prisijungė siautulingo Rytų Europos gėrimo ištroškę keturi italų kapitalistai. Kai gerai pageriu – kalbu daugeliu kalbų ir net dainuoju. Tad italų kapitalistams pasiūliau padainuoti italų komunistų dainas. Bella ciao ir Bandiera rossa. Italai paaiškino , kad Bella ciao tai partizanų daina, o ne komunistų. Už tai dar išgėrėmė po šaltutės stikliuką. Ir tada visas mūsų staliukas uždainavo itališkai. Keturi labai vyriškai stilingi italai, na žinote kaip moterims patinka, juodi kostiumai, balti marškiniai, kas plikai skusta galva, kas stilingai pašukuotas, o dar italų kapitalistai, mes su kolega irgi laisvai tikome tautai kaip italų kapitalistai, trumpai tariant palink mus gausėjo žmonių ir Žvagulis karštoje salėje dainavo sienoms. Bella ciao sklido plačiai virš vakarėjančio Vilniaus ir plačios Neries tėkmės, pro šalį praėjo tuo laiku dar Paulausko partijai priklausanti ministrė – pensininkų motina.
- Ponia Vilija, prašau prie mūsų dainos, - maloniai pakviečiau ministrę. O ką, pagalvojau - moteris laisva, degtinės daug, tegu ir ji pailsi.
Toliau buvo žiauru. Ministrėje susigrūmė dvi esybės – moteris ir politikė. Prie staliuko kiek tolėliau liūdėjo nuobodyla Artūras Paulauskas, jos partijos pirmininkas.
Ministrė žengė žingsnį link mūsų – italų.
Tada šūktelėjo Artūras:
- Vilija, prašau.
Ministrė pakeitė kryptį bei žengė link partijos Artūro. Italai greit perprato žaidimą ir nepasidavė:
- Prego, Vilija, per favore, andiamo, bella. - rėkė visas staliukas.
Ministrė matyt buvo irgi paragavusi gerą lašelį ir jai norėjosi gyvenimo.
Ji vėl šypsodamasi žengė žingsnį link itališkojo staliuko.
Mes atlaisvinome jai vietą. Tik staiga pribėgo pats partijos Artūras ir nusivedė Viliją už rankos.
Partinė disciplina. Vilija atsigręžė kelis kartus vedama, na bet mes laužyti rankų Artūrui dar nenorėjome ir tik liūdnai skėstelėjome rankomis. Matyt ne likimas.
Vėliau Vilija paliko Artūro partiją. Kas žino, gal ir už tai kad nuvedė kažkada jėga nuo italų partizanų dainų …

Sekundės, kurios ofise

Tos sekundės, kurios ofise, yra dar bailesnės nei pavyzdžiui sekundės, kurias pramiegi ant ką tik nupjautos žolės karštą vasaros dieną, kai jau vėsta ir dieną sukaitęs kūnas kartu su dūšia atsigauna, o snaudulys ateina kaip caras su visa palyda.
Taigi tos ofiso sekundės yra šleikščiai bailios. Kai jų paklausi tokiu angelo su triūba balsu:
– Ką jūs čia veikiate, mažės?

Sekundės išsilaksto ir tyliai cypčioja kampuose. Jos visai nežino nė mažutėlaičio žodžio, kuris bent jau pradėtų istoriją apie jas. Tos sekundės yra be atsitikimų prieš ir po. Spalva jų vienoda kaip kareivių. Jų dvokas kaip patalpos su neatidarytomis durimis nuo pat XXII suvažiavimo laikų. Jos net nepaskrenda, mėtosi sau kampuose ir tiek.



Bet ofiso sekundes bent jau galima suskaičiuoti. Jų kiekvieną dieną vienodas skaičius. Todėl jos yra galingos skaičiumi.

....nebrangstantys australietiški kviečiai

Štai atrodytų Verslo klasė yra solidus leidinys, skirtas ne bet kam, o smarkiai lenkiančiam vidutinius vidurkius. Bet kaip visada grėblys turi abi puses.


Štai priešpaskutiniame numeryje, pačioje garbingiausioje vietoje, vedamajame, pats redaktorius Aurelijus juodu ant balto parašė, kad kviečiai brangzzz. Australijoje sausra, o todėl visi intelektualai privalo bėgti ir pirkti kviečius. Panašiu laiku ir aš kankinausi kur padėti kelis laisvesnius piniginius vienetus, bet kad su pelnu.Redaktoriaus pasakojimai apie kviečius ir sausrą buvo vienas iš dešimties motyvų pirkti kviečių fondo akcijas.

Kaip minėjau grėblys turi du galus. Eilinį kartą gavau per dantis iš pasaulinės ekonomikos ir redaktoriaus Aurelijaus. Kviečiai dar atpigo nuo vedamojo atspausdinimo, o ne pabrango...net ir solidūs iš pirmo žvilgsnio verslo leidiniai eina kojo kojon su populiariausiais lietuviškais laikraščiais.

Aišku redaktoriai man atsakys, kad jie už savo nuomonę neatsako. Tada jiems atrodė taip, o dabar kitaip. Ir aplamai žaidi akcijomis tai būk pasiruošęs netikėtumams. Bet jei nežaisi, tai reiks atiduoti pinigus Balkanų moteriai. O tai gal dar rizikingiau nei nebrangstantys australietiški kviečiai....

Siūlau naujus žodžius aprašyti reiškiniui, kuris anksčiau buvo žiniasklaida

Purvamaiša
Žiniaperša
Bėdsklaida
Klaiksklaida
Bestabdraša
Klaikiaklieda
Vargiaraša
Tamsianeša
Begalvklieda
Protnėra
Rimvydo Valatkos vardo durnynas
Durniaperša

Martynas Žilionis papildė:
http://www.martynas-zilionis.lt/?p=1087&cpage=1#comment-1784

mėšladrėba, bėdarėka, graudaroda, pinigatidirba

Keliama idėja, kad pensininkus galėtų išlaikyti jų vaikai

Tokios idėjos buvo platinamos per LLRI organizuotą diskusiją.
Manyčiau reikėtų dar drąsiau. LLRI pasielgė neliberaliai ir sustojo pusiaukelėje. Mano 5 visiškai liberalūs punktai šia tema:
1. Nereikia vaikų varginti tokia našta. Yra senas lietuviška pasaka - atėjo laikas, tupk ant rogučių ir į mišką. Kaip sakoma taip liepia  liaudies išmintis.
2. Padorus šios valstybės pilietis, kad nevarginti reformuojamos  valstybės galėtų išgerti kalio cianido  iškart kai  nusprendžia  baigt šios žemės darbus.
3. Nusprendę nedirbti, bet ir negerti kalio cianido galėtų rinktis laisvanoriškos šalpos centruose prie Lietuvos laisvosios rinkos instituto. Ten žmonės atneštų duonos ir vandens. Bent taip mano LLRI.
4. Įvesti tėvo-didvyrio vardą. Daug moterų apsėklinęs vyras tuo išgelbėtų vargšes  moteris nuo bado mirties.
5. Rodyti per visas TV laidas 90 metų puodžių ir 95 metų kojinių mezgėją. Kol visiems liberaliai praplaus smegenis galutinai. Juk mūsų mass media gali...