2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Kurdės maitinimas

Pamaitinti žmogų nėra lengva. Štai kartą gyvenime buvau sutikęs turką, kuris netoleravo maiste svogūnų ir česnakų. Įsivaizduojate Rytų žmogų, kuris nevalgo tokių Rytų virtuvės egzistencinių pagrindų ? Aš taip pat paklausiau kaip jis gyvas. Mamos ir žmonos rūpesčiu, paaiškino originalusis rytietis.
Į tai mano viešnia iš Stambulo, kuri labai stengėsi atrodyti europietiškai, pasakė valganti viską. Beveik. Tada aš džiaugdamasis dėl jos informavau – valgysime lietuviškų patiekalų restorane. Jos žingsnis sulėtėjo. O kokie ten būna produktai, toje jūsų virtuvėje. Aš iš karto labai protingai nutylėjau vėdarus. Trumpai aprašiau mėgiamiausią lietuvių valgį - bulvių masę su įvairios mėsos kotletu viduryje. Tada turkė gailiai prisipažino, kad ji iš tikrųjų yra kurdė. Ir ji kilusi iš labai atsargios europietiškam maistui giminės ir yra linkusi tęsti tokias šeimos tradicijas. Gerai pasakiau vietoj kotleto bulvių masėje bus varškės įdaras.
Lietuviškame restorane ji pastėro. Keli labai alkani jaunuoliai lapnojo taukais varvančius cepelinus su spirgais. Servetėlėmis valėsi barzdas ir vėl lašino ant tų pačių barzdų taukus iš to mėgiamiausio lietuviško valgio. Pranašo iš Arabijos dykumų nurodymų dėl maisto jie net nebuvo girdėję.
- Šitie? - pasmerktu balsu susivokė kurdė. Ir jos liūdnų rytietiškų juodų akių kampeliuose beveik pasirodė rasos lašeliai. Oi sunku sunku kurdei išgyventi beveik europietiškame Stambule, bet dar baisiau šiame šiauriniame kiaulienos riebalų lašėjimo užkaboryje.
Tuo laiku padavėja atnešė cepeliną su varške grietinės padaže. Vizualiai jis buvo visiškai identiškas kiaulienos riebalais lašančių jaunuolių cepelinui. Kurdė neatsargiai iš siaubo išgėrė kas stovėjo ant stalo. Tai buvo natūraliai rauginta gira. Natūralus buvo ir jos pasibaisėjimas:
-Tai buvo alkoholis? Stiprus?
Mes pavalgėme gerai. Tai yra aš sulapnojau savo cepelinus ir jos. Siaubingai didelės alkoholio koncentracijos girą išmaukiau iš abiejų puodelių. Kurdė laikas nuo laiko prispausdama nosinaitę prie nosies žiūrėjo pro langą ir mintyse matyt svarstė ar aš toks bukas, kad nežinau kokie yra nelaimingi kurdai ir kad jų kantrybės taurė beveik perpildyta.
Sutinku – negražu skriausti mažumas, bet derybos buvo tokios nesėkmingos dėl kurdiško užsispyrimo ir tai buvo mano reveransas už tokius derybų rezultatus .
Rašyti komentarą