Rutulcų vestuvės

Tikriausiai jau visi pastebėjote, kad egzotika kainuoja brangiai. Vargšo negriuko grubiai drožtelėtas juodo medžio gabalas kainuos mūsuose dešimt kartų brangiau nei meistro iš pa Utenas dešimt kartų dailesnis rūpintojėlis.
O sudalyvavimas egzotiškuose renginiuose tai labai labai labai brangu….
Taip atsitiko ir man Krasnovodske per patį Ligačiovo antialkoholinės kampanijos įkarštį. Krasnovodskas ant Kaspijos jūros kranto vėliau buvo pervadintas Turkmenbaši. Dar jame gimė kino režisierius Sokurovas. Kaip supratote pakankamai egzotiška vieta. Atvykome į Krasnovodską traukiniu per visą Turkmėniją. Perdžiūvę. Todėl mes su Valdu dar turėjome didelį norą išgerti vietinės raudonosios degtinės. Inteligentiškas raukšlėtas rusas sėdėjęs ant suoliuko prie bibliotekos durų mums parodė pirštu į smilkinį, išaiškino, kad jokios raudonosios degtinės gamtoje nėra, pavadinimas reiškia raudonąjį miestą prie vandens ir jokio kitokio alkoholio visame mieste nėra jau savaitę. Neužvežė. Aš jau pinigų beveik nebeturėjau. O Valdas kaip labai rimtas ir pedantiškas žmogus dar slėpė didelę sumą piniginėje ir dar kažkur tarp nešvarių kojinių. Tad klausiamai pažiūrėjau į Valdą. Jis atsakė:
- Ieškome. Noriu sauso vyno.
Ieškojimo būdas tokių ir kitokių blogio materializacijų yra standartiškas visuose pasaulio vietose nuo Patagonijos iki Bermudų – taksistas. Sumokėjome ir jis užvežė kažkur aukštai virš miesto į kalnus, kur pro užpakalines pakelės užeigos duris mums prikrovė kuprinę sauso vyno. Dviguba kaina. Uoste, ant Kaspijos jūros kranto, guviai tabaluodami kojomis nuo krantinės išgėrėme po butelį šešėlyje didžiulo kelto Sovetskij Kirgizstan, kuris turėjo mus perkelti į Baku, į Kaukazą. O Kaukaze jau ne taip klaikiai karšta kaip Azijos dykumoje. Ir laisvai yra vyno – šituo net neabejojojme. Valdas, kuris net kalnuose atsilikdavo valanda ir daugiau, nes kruopščiai viską pažiūrėdavo bei nufilmuodavo bei dėdavo žingsnius vieną po kito lėtai, bet atsargiai. Taigi net Valdas atsipalaidavo ir mes dar iš principo įšokome į naftingą Kaspijos vandenį uoste. Tokiu būdu užfiksuodami mūsų buvimą ir šitame vandens telkinyje.
Taigi taip pozityviai nusiteikę ir barškėdami kuprinėje deficitu įžengėme į keltą. Mūsų pozityvų nusiteikimą matyt pastebėjo kelionės bendrai ir draugiškas tamsiaplaukis jaunuolis paklausė:
- Ar matėte kada rutulcų vestuves?
Aišku mes gyvai susidomėjome rutulcais ir jų vestuvėmis, maloniam jaunuoliui davėme siurbtelėti savo deficitinio vyno. Ir jis mus nuvedė ten kur vyko rutulcų vestuvės. Rutulcai tai Dagestano tauta, nedidelė ir beveik nežinoma, kaip paaiškino tas malonus jaunuolis. Bet į jų šokamą lezginką mes lengvai įsijungėme, laivas kiek svyravo, mes gėrėme vyną, šokome, glėbesčiavomės su rutulcais, aiškinomės kuriuo keliu geriau atvažiuoti į jų aūlą, po to paeiliui abu ėjome vemti. Vėl bandėme grįžti į gyvenimo šventę, bet vėl mums buvo bloga ir perbalę nukritome kažkur laivo užkaboryje išsimiegoti. Kaspija – jūra vis dėl to. Ir jūrligė mus pakirto.
Rytas Baku uoste atnešė keletą žinių. Dvokia nafta. Bloga. Atplaukėme. Vyno už dvigubą kainą nebėra. Paviršinės abiejų piniginės, kur dar buvo kažkas – išvalytos iki kapeikos. Pačios piniginės išverstais viduriais voliojasi šalia kuprinių. Rutulcų nė kvapo. Tokia žaižaruojanti gyvenimo džiaugsmu tauta, o daugiau gyvenime neteko sutikti.
Mus išgelbėjo atsargiojo Valdo kojininiai pinigai. Jų vestuvininkai nerado. Parvykome į Lietuvą jau lėktuvu iš Baku. Kaukazui pinigų neužteko.
Moralas bus šį kartą originalus. Vienas protingas draugas Lietuvoje paklausė:
- O ar jūs matėte filmą” Kaukazo belaisvė”?
- Matėme, - pelnytai susigėdę atsakėme.
- Matėte, o nepasimokėte iš Šuriko klaidų…bet koks etnografinis renginys su kaukaziečiais taip baigiasi…