2010 m. gegužės 5 d., trečiadienis

Wachau slėnyje

Dar prieš vidutinio amžiaus krizę kartą važiavau sau vienas iš Bavarijos į Vieną dviračiu palei Dunojų. Kelionė buvo gerai suplanuota, abi vokiečių žemės spindėjo grožiu ir tvarka. Lince bežioplinėdamas nukritau nuo dviračio. Didesnių nelaimių kelyje jau nebesitikėjau.

Ūmai kelyje pasirodė labai storos ir vaisingos moters kokių 5000 metų senumo skulptūrėlės reklama. A, prisiminiau iš savo intelekto gelmių, tai Vilendorfo Venera. Vadinasi jau Wachau slėnis. Derlingiausios Europos žemės nuo neatmenamų laikų. Abrikosai, vynuogės. Kadangi jau buvau kurį laiką viengungiškoje kelionėje įsisvajojau apie kokią nors Venerą, būtų jau pats laikas ir ne taip monotoniška. Taip svajingai myniau pedalus, bet toks keistas periferiniame matymo lauke pasikartojanis vaizdelis mane privertė sustoti. Gal mane apgauna mano trumparegystė? Šalikelėje ant staliuko jau kelintą kartą stovėjo buteliai, pripildyti skysčių, labai panašių į įvairios spalvos alkoholinius gėrimus. Šalia kai kurių mėtėsi dėžutės, kuriuose bolavo vienas kitas euras ir tuščia švari stiklinaitė. Čia dabar kas? visai nieko nesupratau. Žmonių nė dvasios, net kokio apsnūdusio rotveilerio nematyti. Ranka pati paėmė butelį ir pauosčiau – lyg ir abrikosinė. Kitas butelis – kriaušinė. Kvapas stiprus, lyg gėrimas būtų ne mažiau 30 laipsnių, o gal ir visi 40. Naminė. Šnapsas. Šalia dviračių kelio. Ir dar gauni pinigų jei paragauji.
Kaip tik pasitaikė daili romaniška bažnytėlė su suoliuku ir nulipau nuo dviračio susidėti į vietą mintis. Pergalvojau savo pirmąsias impresijas.
Dieve mano, jie taip pasitiki pravažiuojančiais dviratininkais, kad leidžia jiems ragauti savo distiliacinius produktus, o pinigus meti į dėžutę, tik jei tau patinka gaspadoriaus šnapsas. Niūriai pažiūrėjau į savo dulkėtą dviratį. Ir kur dabar man tave dėti, prielipa nelaimingas, siaurašiknių džiaugsme... Iš savo patyrimo žinojau, kad dviratis pradeda pavojingai svyruoti jau po trečio bokalo alaus. Atitinkamai po trečio gaspadoriaus stikliuko turėsiu likti vietoje, viduryje Wachau slėnio. Žlugs kelionės planas. O turiu lėktuvo bilietus ir dar suplanavęs tris dienas Vienoje.

Aš išdidžiai pakelta galva išvažiavau nuo bažnytėlės jau nestodamas iki vakaro. Nors periferinis regėjimas vis kažką šalikelėje užčiuopdavo. Neparagavau tą dieną Wachau abrikosinės.

Dar galvojau kaip taip austrams išeina ir kad matyt nei vienas lietuvis dar nevažiavo šiuo dviračiu keliu. Ir gal net rusas.
Rašyti komentarą