2011 m. lapkričio 4 d., penktadienis

Iš sovietikos: deficitas ir porolonas

Sovietų laikais kažko baisiai trūkdavo, o kitko per daug. Bet dažniau trūkdavo. Deficitas buvo galingas žodis ir jau jei ką gaudavai, tai griebdavai su kaupu, kelioms kartoms į priekį giminei bei draugams. Nes kito karto nebus.


Kartą kai buvau dar žalias jaunuolis siuvome vienoje organizacijoje uniformas savo instituto regbio komandai. Medžiagas gavome fantastiškas, kaip dabar pamenu šviesiai žalias linas su lavsanu. Neplyšta, dailu, rodos amžinas materiolas. Bet komandą šefuojanti organizacija dar turėjo ir daug porolono, sako galime duoti ar pasiūti su juo ką nors paminkštimui.

- Jamam, - daug negalvodami su treneriu sušukome. Treneris buvo iš Kauno ir gerai žinojo kaip elgtis su deficitu.

Kiek pagalvojome ir sugalvojome: padarysime uniformas su paminkštintais pečiais. Gražiai atrodysime kaip plačiapečiai ir niekas tokių neturi, traumų nebus, peties kaulų lūžiai juk tokie skausmingi. Priešininkai bijos tokių galiūnų.

Šefai pasiuvo kaip prašėme.



Ankstyvą vėsų pavasarį išbėgome žaliai plačiapečiai Lietuvos čempionato varžyboms į aikštę. Kitų komandų treneriai ir ypač iš Kauno žaliavo iš pavydo. Vilniaus žiopliai, o tokias uniformas susikombinavo, net Kaunas neturi tokių...

Šioje vietoje priminsiu vieną porolono sąvybę. Tai supersugertukas. Pilk nors litrais vandenį, o jis – padla - viską sugeria ir lyg niekur nieko porolonuoja toliau, tik apsunksta visu to sugerto skysčio svoriu.

Taigi kai oras įkaito, kažkur apie gegužės mėnesį, mes visas varžybas antrą kėlinį jau mirdavome ir gaudavo į kaulus. Nors pirmame dar ohoho, lakstydavome.

Per pertrauką iš pečių(kur daug deficitinio porolono) sunkdavome sukimo keturiomis regbistiškomis rankomis būdu prakaitą arba lietaus vandenį, nelygu koks oras. Jei sausa ir karšta – prakaitas. Jei vėsu ir lyja – lietaus vanduo. Kitų variantų nebuvo. Bet prakeiktas porolonas ne taip greit atiduodavo skystį kaip sugerdavo. Taigi kiek padžiuvę ir pakvėpavę per pertrauką vėl lėkdavome į aikštę su papildomu 3-5 kg svoriu ant pečių. Ir netgi doras lietuvis po 80 minučių su tuo papildomu svoriu ant pečių prapliupdavo keiktis rusiškai.



Šefai antrą kartą uniformų nesiuvo, jų vienu geru rozu prisiuvome gal 50 ir klubas turėjo tas pačias plačiapetes žalias uniformas visus 6 metus kol dar egzistavo....

Visi žaidėjai, net ir naujokėliai, žinojo, kas buvo šios idėjos autorius ir įkvėpėjas, vasarą dažnai ir iškeikdavo mane. Į tai visada atsakydavau – kad aš daugiau kada kam nors organizuočiau uniformas, patys susikombinuokite...



Rašyti komentarą