2011 m. lapkričio 28 d., pirmadienis

Iš sovietikos: geležinkeliausia

Kartkartėmis, kai užpakalinių eilių spaudimas 1982 metais Uzbekijoje prie Kagano stoties kasų kiek atslūgdavo aš pakeldavau akis ir perskaitydavau vis tą patį milžinišką užrašą virš stoties: СССР - самая железнодорожная страна в мире. Vertimas būtų: TSRS – pati geležinkeliausia šalis pasaulyje. Blet, o bilietų antrą parą į Maskvą nėra....


Ir tai tiesa, visų tautų trėmimų, čigonų, vagių, kortų šulerių, komandiruotų ir studentų kraustymosi pamatas buvo geležinkelis. Per penkias paras galėjai su persėdimu Maskvoje nuvažiuoti iki Alma - Atos. Per dvi savaites – iki Ramiojo vandenyno.

Pragaištingos jaunimui Keruako ir kažkokio pažangaus country dainininko (lyg ir Vudis Gatris)knygos vertė jaunimą išbandyti traukinius kelionėms. Kadangi Kalifornija niekam negrėsė, net ir liguisčiausios fantazijos žmogui, tai nuotykiams pakako Kaukazo ir Azijos.

Sovietinio geležinkelio kaip ir nebėra, tačiau reiškinys buvo labai vertas dėmesio.

Keli faktai iš geležinkeliausios.

1. Prekiniai traukiniai buvo nemokami bet keliauti klaiku. Kartą tarp gelžbetonio plokščių kažkur prie Gorio teko mintimis ir atsisveikinti su gyvenimu bei родной центральный комитет. Prekiniai traukiniai startuoja staigiai ir rodos viso pasaulio inercijos jėga užgriūva ant tavęs. O jei tarp gelžbetonio gaminių...arba naktis, sėkmingai įšoki į prekinio vagoną ir visą naktį važiuoji Kirgizijoje Vakarų kryptimi. Kaip ir gerai. Tik paryčiais pamatai kad vagone buvo vežtos anglys. Išlipi visišku ekvatoriaus negru.

2. Žmonėms vagonai būdavo SV(taip ir nepakliūvau), kupe, plackartas ir obščyj. Kupe ir dabar yra. Plackartas tai kupe be durų. Obščyj visiškas kapiec. Kartą teko tokiu iš Bucharos į Maskvą. Langai išdaužyti. Palydovas iš nevilties mušdavo visus keleivius kurie ko nors paprašydavo. Bet bilietai pigūs. Prasisukęs jaunimas pirkdavosi kupe bilietus iki kokio Daugpilio/Vitebsko ir atgal, galėjo laisvai pagirtauti ir suveikti kažką su negeromis merginomis.

3. Kazachijos geležinkelis. Ypatybė ta kad karštą vasarą nepakakdavo vandens. Vagonuose ir stotyse. Nėra ir viskas. Po keliolika valandų. Kai gaudavme pildavome į save ar visas talpas kur galėdavome. Jei dar likdavo vandens tai džentelmeniškai pildavome merginoms už suknelių. Jos būdavo dėkingos.

4. Arbata. Netikėtai skani.. Stiklinės metaliniuose padėkliukuose, su cukrumi-rafinadu, tokio specifinio geležinkelietiško skonio. Bet tikrai skanus gėrimas.

5. Ukrainos geležinkelio stotys. Stotyse būdavo atakuojamos kupe kaipo Machno laikais. Įlipdavo čigonai kurie prašydavo iškeisti pinigus, pusė pradingdavo naivuoliams bekeičiant. Įlipdavo kortų šuleriai, kas su jais lošdavo likdavo tik su triusikais kelionės pabaigoje. Ir maistas bei vaisiai. Galėjai gauti visko kas auga riebiojioje Ukrainoje.

6. Geros moterys. Plackartų besieniškumas ir kelionės jausmas gelbėdavo. Kartą su draugeliu parvažiavome iš Beslano Osetijoje iki Minsko be kapeikos. Išmaitino moterys beklausydamos mūsų kelionių įspūdžių. Taip visi ten ir susigiminiuodavo prie arbatos ar butelaičių. Šiais laikais taip vagonuose nesišneka...

Rašyti komentarą