2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis

Vokiečiai visada laimi.



Briuselyje gimęs flamandu, o dabar prancūzas (mano viešbutuko eurosostinėje savininkas) aistringai tvirtino matąs savo kartos gyvenamu laikotarpiu kaip frankofoniškoji kultūra laimi visur pasienyje tarp germanų ir frankofonų. Tas kultūrinis karas jo nuomone aiškiai laimimas Belgijoje, Liuksemburge, Elzase, Lotaringijoje ir Šveicarijoje.

Valonijoje tą pačią vasarą, tokiame turistiniame miestuke Dinane ant tilto buvo aprašytos kiek ironiškai nepamenu vardo menininko visos ES šalys. Lietuviai ten aišku tik oranžinis krepšinio kamuolys, mes daugiau neverti. Ten mačiau ir to menininko frankofonišką pašaipą – vokiečiai visada laimi. Valonai praeidami pro šį užrašą globėjiškai švelniai šypsojosi.

Šį rudenį manau jau nesišypso. Pati Belgija su Prancūzija šuoliais lekia link bankroto kaip ir kitos ES šalys. Vienintelis ES ekonomikos tvirtas bastionas – Vokietija.



Visi išsižioję laukia ką pasakys Merkelė iš Vokietijos. Tai šalis kuri dar gali gelbėti eurą jei panorės. Jei labai panorės. Vokiečiai neįsitikinę tokiu savo noru. Europiečiai bando juos įtikinti kad vokiečiai labai nori.

Dabar nepolitkorektiškas ekskursas į istoriją. Vokiečiai kolonizavo Rusijos imperijos pavolgį, Rumunijos laukinius pakraščius, vokiečiams buvo atiduoti Austro Vengrijoje prižiūrėti margataučiai Europos Rytai, vokiečiai įkūrė šimtus miestų(bet vokiečių ten nebėra), CCCP laikais Vidurinėje Azijoje padoriai atrodė tik vokiečių kaimai. Net užsispyrusius lietuvius vokiečiai privertė krikštytis.

Taigi grįžtame prie amžinos jau nejuokingos tiesos – vokiečiai visada laimi, net kai pralaimi du pasaulinius karus iš eilės ar kultūrinį karą su frankofonais.

Paradoksas.

Rašyti komentarą