91-ųjų rugpjūtis

Štai atmintis šiandien nuo jakutiško šalčio nunešė velniop į tuos laikus kai panašus drebas buvo apėmęs. 1991 –ųjų rugpjūtis. Trys pučo dienos.

Mes jau po sausio kaip ir laisvi - pradėjome suktis kaip kas išmano. Tuo laiku darbavausi visiško aferizmo firmelėje. Turėjome tris verslo planus, jie tada dar net nebuvo taip vadinami, bet planavome užsikalti baisius pinigus trim būdais.

Pirmas buvo paimta paskola iš banko su ne mūsų laidavimu. Tai pinigų paskaičiavome užteks porai metų . Visiems firmelės darbuotojams normaliai pragyventi.

Antra, jei užeis noras prasukti tuos pinigus buvo visai protingai suplanuotas mažos gamyklėlės įrangos atsivežimas š Rusijos. Jiems jau kaip ir nelaba reikia, o mums dar ohoho. Dar gal net paskolą atiduosime.

Trečia, po visus Vilniaus komisus išdalinome magnetofonų kasetes pardavimui gera kaina. Komisai jau buvo visi prikimšti mūsų kasečių. Biznis tuoj tuoj turėjo pajudėti maksimalaus pelningumo link. Tik vis labiau aiškėjo, kad kasetės šudo vertos, tai yra jei ir įrašo į mūsų kasetes kokį muzikinį kūrinį, tai niekas negali atspėti kas tai per  kūrinys. Keli niekingi komisai bandė jau ginčyti mūsų kasečių kokybę.

Taigi pučo dienos. Atsimenu firma jau tuščia, didžioji dalis darbuotojų nutarė geriau prisigerti, stoviu prie lango, klausau radijo, rankos net dreba, kas bus, ir taip gaila tų visų planų, taip nebesinori grįžti į tą sušiktą rusišką planizmą – socializmą. Taip graudu, taip verslo idėjų gaila...