2012 m. kovo 14 d., trečiadienis

Paskutinis žeminimas


Regbyje penki taškai pelnomi prispaudus kamuolį pire žemės įskaitiniame plote už vartų. Kas padaro tokį žeminimą jaučia didelę euforiją, komandos draugai plekšnoja jam per petį, bėga žeminimo autorius visokeriopai laimingas. Tai totalus vyriškas džiaugsmas.

Kadangi visada turėjau daug antsvorio ir nepakankamai greičio, tai žeminimus atlikdavau labai labai retai. Mano darbas maltis po grumtynes. Paskutinį žeminimą padariau Madeiroje per regbio veteranų festivalį prieš keturis metus po Balkanų moters žinutės telefonu.

Prieš mačą su portugalais vaikščiojau piktas, susibariau su organizatoriais, kad mus nuvarė žaisti ant dirbtinės dangos aikštelės, kas garantuotai reiškė rimtas žaizdas nukritus. Komandos kolegos irgi zyzė, kad nemoku pakovot už komandos interesus. Rusai ta va ant tikros švelnios žolytės žais.Vienžo, kaip visada, viskas lietuviams blogai. Lakstytų po rojaus kampelį Madeirą sau laimingi, bet ne, zyzalui vietos ir ten randa.

Na bet vargais negalais pasiruošėme žaisti. Ūmai spygtelėjo telefonas. Kažkas svarbaus gal? Perskaičiau žinutę nuo Balkanų moters.

Tada išvariau į aikštę, gavau pliūpsnį energijos, bėgau, griebiau, koviausi. Kol galų gale išlaukiau savo momento ir likus 20 metrų iki žeminimo ploto gavau kamuolį.

Pakeliui buvo tik vienas žalias portugalas, bum, neprinokęs, nukrito. Iš kažkur dar išbėgo anksčiau nepastebėtas dar vienas žaliasis portugalas, reiškia vėl neprinokęs, bum, nukrito, vos radau žeminimo ploto linijas nuo to trankymosi ir nugriuvau su kamuoliu. Penki taškai. Žeminimas.

Komandos draugai nesuprato kas su manimi atsitiko, bet išsižioję sveikino. Ir dar vienas kito perklausė kas nematė, tikrai Stebėtojas pats įnešė?

Aha, aš, juk gavau žinutę iš Balkanų moters, mintyse vis dar šėlau iš džiaugsmo.

Tai tokia paskutinio žeminimo istorija. Tiesa, apie žinutę. Žinutė buvo trumpa, tik trys žodžiai: mes turėsime vaiką.

Rašyti komentarą