Kopūstai ir alyvos, vanduo ir švilpukas

Tik senas ir tikras vilnietis žino ypatingus fenologinius Vilniaus ženklus. Štai jei Dzeržinkos turguje pradingsta raugintų kopūstų bačkos, tai reiškia greit sužydės alyvos. Visas Vilnius jomis pasipuoš neoficialiose vietose. Alyvose bus geriamas svaigus pavasario vynas ir bus meilė. Nėra kito puošnesnio dalyko pasaulyje nei Vilnius per alyvų žydėjimą. Mes kaip japonai turėtume neštis pikniko dėžutes ir stebėti savo sakurų žydėjimą – alyvas.

Dar viena pastraipa apie kopūstų bačkas. Jų stovėdavo iki 20 gerais laikais. Kaip skanu būdavo išragauti kiekvieną tuteišišką kūrinėlį. Visos bačkos skirdavosi rūgštumu, sūrumu, kietumu, skystumu. O tuteišės laukdavo pakorusios kopūstus samčiu kol prieisi ir josios kūrinio paragausi. O kaip gelbėdavo pagiriotus vyrus sekmadienio rytais puodelis rasalo. Įpildavo gailestingos moteriškės nusunkusios kopūstėlius. Vyrai tik susipurtydavo po puodelio ir žingsniuodavo jau žymiai žvalesni. Ateidavau tik pažiūrėti kopūstų ceremonijos rytais, ypač grįžęs iš kur toliau į Vilnių. Raugintų kopūstų statinės turguje man pasakydavo – tu namie.

Mano tėvas pasibaigus turguje raugintiems kopūstams bei prasprogus pirmiems alyvų žiedams iškilmingai išsitraukdavo švilpuką ir litrinį skardinį puoduką. Motina pykdavo, o mes išsišiepę po vakarienės laukdavome pramogos. 

Galingas kaip Kilimandžaras alyvų krūmas po langais savo chuliganiška violetine spalva ir svaigiu kvapu suviliodavo kas vakarą kokį pusšimtį žmonių. Laužydavo chuliganai jo šakas. Tad po vakarienės tėvas atidžiai prapūsdavo švilpuką, kad garsas būtų aidus ir skaidrus, pastatydavo balkone kibirėlį vandens, ne per daug šalto. Buvome humanistai. Tėvas atnešdavo į balkoną dvi taburetes - sau ir man. Ir laukdavome spoksodami žemyn pro balkono turėklus iš ketvirto aukšto.

Maždaug kas antras praeivis pro alyvą sustodavo ir neatlaikęs grožio kėsindavosi į alyvinio Kilimandžaro šakeles. Pirmiausia tėvas tik sušvilpdavo. Dažnas susinepatoginęs ir nulėkdavo šonan. Drąsesni, nepabūgę įspėjamo švilpuko, gaudavo dozę - standartinį puoduką vandens ant galvos. Vanduo krisdavo gana ilgai ir dar buvo galima kiek pakoreguoti jo skriejimo kryptį. Reakcijos būdavo ir tylios, ir su keiksmais, ir tuoj ateisiu duosiu tau į snukį. Tėvas ramiai atsakydavo - ateik. Bet nei vienas neužlipdavo. Gyvenome aukštai, ketvirtame aukšte be lifto, o gal švilpukas suteikdavo mūsų aktyvizmui kažkokį oficialumą. Nelaužomas alyvų krūmas tad ilgai klestėjo, kol pirmo aukšto kaimynas nukirto. Mat užgožė jo langus.

Dabar senajame bute nėra ką laistyti vandeniu ir nėra kam švilpti. Didžiuliai alyvų krūmai auga po kitais balkonais. Mūsų alyvos nebėra.