2013 m. balandžio 12 d., penktadienis

Apie Drakulą. II dalis


                    Geopolitinė situacija  Rytų Europoje

Gal kiek plačiau papasakoti reiktų  apie geopolitinę situaciją mūsų herojaus gyvenamu laiku   Rytų Europoje.
1204 m. Šviesiausioji Venecijos respublika pakiša visiems mums ir galų gale sau baisią kiaulystę – organizuoja  kryžiaus žygių dalyvių rankomis Konstantinopolio okupaciją. Bizantija po šio Vakarų akibrokšto jau niekada neatsigauna. Dar vegetuoja  kelis šimtmečius iki sutriuškinimo 1453 metų. Lietuvai  - ir tai labai įdomi  tiesa  -  tai buvo naudinga. Į šiaurę virš Juodosios jūros atsiranda politinio hegemono vakuumas ir vietoj Bizantijos laisvą nišą užpildo Algirdo bei  Vytauto pulkų maršai iki Juodosios jūros ir į Krymo pusiasalį  tvarkyti įvairių vietinių reikalų.

Krikščioniškasis pasaulis mato artėjančią katastrofą. Bizantija silpsta, likęs vos gabalėlis iš kadaise galingos Romos imperijos  ir pavojus krikščionims kyla iš jaunos kylančios  Osmanų jėgos. Krikščioniškasis pasaulis bando laikas nuo laiko surengti eilinius kryžiaus žygius gelbėti kas liko iš jų pasaulio Rytuose. Tie vėlyvieji  kryžiaus žygiai gelbėti Konstantinopolio beveik mums nežinomi. Bet pralaimimas 1396 m Nikopolio mūšis, kur žūsta prancūzų riterių žiedas, pralaimimas 1444 m Varnos mūšis su tragiškai (ir labai neaiškiai) ten pasibaigusia jaunučio karaliaus  Vladislovo  Varniečio Jogailaičio istorija. Tame mūšyje vadovavo  bet liko gyvas klastingasis  vengrų Hunjadis, kurio sūnus Motiejus Korvinas  vėliau suvaidins lemtingą  vaidmenį Drakulos gyvenime. Varnos mūšyje galutinai pražudomos Vakarų galimybės padėti Konstantinopoliui. Osmanų sultonai veržia žiedą aplink Konstantinopolį, Rytų krikščionybės forpostą.
Tai šitame politiniame katile verda nuo mažų dienų ir mūsų herojus Vladas. Jis su broliu Radu, kuris gauna vėliau Gražiojo pravardę, patenka į Osmanų rūmus kaip tėvo atgavusio Valachijos valdymą turkų dėka  įkaitai. Radu  pas Osmanus pritampa. Netgi tampa būsimojo Mehmeto  Fatiho, Konstantinopolio užkariautojo, turkų didvyrio, mylimuoju ir favoritu. Vladas tokiu vaidmeniu nesitenkina ir jam sultono rūmai niūri belangė ir amžinas keršto troškimas. Jis visam gyvenimui įgyja  Edirnėje neapykantą turkams. Jei  besileisčiau šioje vietoje  į visokius sadomazochistinių nukrypimų aiškinimus, tai Vlado polinkis žudyti priešus pamaunant ant kuolo gal ir yra iš to laikotarpio. Nepatiko tie turkiški sultono žaidimai Vladui .
O Radu patiko. Tad broliai tampa priešais iki mirties bei abu kandidatais valdyti Valachiją.. Tik Radu Gražusis turkų statytinis, o Vladas kaip ir pats sau..
Nors iš kitos pusės nusikaltėlio pamovimas ant kuolo gana įprasta procedūra aniems laikams ir net mūsų bajorai Ukrainoje bemalšindami  sukilimus maištingame kaime ar miestelyje sėkmingai pamaudavo ant kuolo kelias dešimtis negerųjų tvarkos ardytojų ar šiaip maištautojų.
                                             
                                                Reformuotojas

Bet grįžkime prie Vlado III. Jis atgavęs Valachijos valdymą  pradėjo rimtas ekonomines ir karines reformas. Stiprino valstybę, stiprino kariuomenę. Reformuotojo likimas visada aiškus. Jo niekas nemėgsta . Iš to laiko iki šiol gyva tokia rumunų legenda.
Drakula sutinka valstietį su labai prastais ir per trumpais marškiniais. Iškart išsikviečia jo žmoną ir paklausia  ar linų jos vyras nepasėjo? Ne,  sako moteriškė, pasėjo ir išaugino. Tai gal tau, moterie, rankos kojos ligotos, dar paklausia Drakula. Ne,  sako moteriškė, sveika aš. Tai,  sako valdovas, mirties bausmė tau, tokiai negerai moteriškei. Viską turi, o vyru nepasirūpinta.
Dar pasakoja legendos, kad Drakulos valdomame mieste centrinėje aikštėje vandens atsigėrimui buvo padėta auksinė taurė ir niekas  jos nedrįsdavo pavogti.
Kaip matome  toks savotiškas reformuotojo Drakulos analogas mūsuose šiais laikais būtų ekspremjeras Kubilius. Kas jį bemyli?
Taigi reformuotojo niekas nemėgsta. Jo nelaimei  ne tik turkai buvo jo priešai. Jis užsiveisė ir įtakinguosius  saksus su kilmingais bojarais sau į priešus, kai panoro juos apmokestinti. Saksai Transilvanijoje atsirado XIII amžiaus pradžioje kai Vengrijos  karalius  sugalvojo buvusias dykras paversti žydinčiais kraštais. Tam  leido įsikurti  pas save kryžiuočius krašto gynybai bei vokiečius (saksus)  miestams klestėti. Tiesa vėliau po 25 metų susivokęs vengrų karalius kryžiuočius  išvarė jau dabar tiesiai prūsams ir lietuviams  ant galvų. Bet saksai liko.
Kad jums būtų aiškiau tai dabartinę Rumuniją sudaro trys didelės istorinės  žemės. Rytai – Moldova. Pietvakariai ir pietūs – Valachija. Šiaurės vakarai ir centras – Transilvanija. Pačioje Transilvanijoje valdė trys tautos – saksai (jau minėti vokiečių atsikėlėliai, jie organizavo tokią valstybę valstybėje – Zibenburgeną), sekleriai (tokie vengrų pasienio kazokai, kaip ir atskira tauta) bei patys vengrai. Taip susikūrė taip vadinama Unio Trium Nationum. Tai  šios trys elito tautos ilgus amžius lėmė Transilvanijos politiką, o rumunai arba valachai buvo vargšai valstiečiai, žemiausia  beteisė visuomenės klasė.
Taigi Vladas betvarkydamas savo valstybę  prisiveisė priešų. Tie kaip gebėjo taip ir kenkė. Bojarai rezgė sąmokslus ir parsidavinėjo kaimyninių valstybių valdovams. Saksai organizavo informacinį karą Europoje prieš Drakulą. Bremas Stokeris ir rėmėsi daugiausiai  tais saksų pamfletais rašydamas savo romaną. Meistriškai  matyt kariavo  informacinį  karą tie saksai, jei jų kūrinėliai su paveiksliukais darė įspūdį ir po 500 metų...

                                             Vladas ir Steponas


Kitas reikalas  į kurį įsivelia Drakula yra jo pusbrolio  Stepono Didžiojo (1429-1504) pasodinimas į Moldovos  sostą. Toks veiksmas  buvo prieš  lenkų ir lietuvių interesus –  Moldovos įpėdinystės karai ir Steponas buvo nemūsų kandidatas. O  Vladas III suteikia kariuomenę  Steponui grįžti į Moldovos sostą. Taip Drakula atvirai  stoja prieš lenkus ir lietuvius. Dar vienas originalus ryšys su Lietuva.
Visą gyvenimą bendraamžiai pusbroliai eina lyg ranka rankon. Abu aistringi  krikščionybės gynėjai, abu nenumaldomi turkų priešai. Ii šiol Bukovinoje yra išlikę UNESCO saugomi puikūs Stepono statyti vienuolynai. Jų  tapytomis išorinėmis sienomis Humore ir Voronece pats žavėjausi. Ir mačiau pagrindinę nupieštą idėją. Konstantinopolio  žlugimas yra biblijinė  katastrofa. O turkai visi iki vieno eina į pragarą (taip ir nupiešti vargšeliai, su baltomis čalmomis visi iki vieno organizuotai krenta į raudoną pragaro  liepsną). O mes saugosime tikėjimą čia ir dabar.  Čia išliks Bizantija.  Spalvos iki šiol ryškios, idėjos aiškios.

Stepono tėvas priglaudžia sosto netekusį Vladą savo dvare, Steponas išveja Radu Gražųjį iš Valachijos sosto, Steponas ištraukia Drakulą iš Motiejaus  Korvino kalėjimo, galų gale abu naudoja tą pačią išdegintos žemės taktiką prieš gausesnes  turkų pajėgas ir abu panašiai  griežtai tvarkosi savo valstybės viduje.
Ir tik kokia  likimo ironija. Kokia absurdiška likimo ironija. Steponas Didysis (Stefan Cel Mare) tampa stačiatikių šventuoju, dviejų šiuolaikinių valstybių  Moldovos  bei Rumunijos oficialiu  herojumi, veidu ant valstybių banknotų bei pašto ženklų, o  jo pusbrolis ir idėjinis brolis bei  viso šventojo  gyvenimo bendražygis Drakula – garsiu vampyru bei suvenyrinių puodelių kvailu paveiksliuku..
Primenu – Steponas neturėjo Moldovoje saksų.

(bus daugiau)
.


Rašyti komentarą