Bobulka ir jaunesnysis leitenantas

Buivydiškės anais laikais buvo tolimas kaimas. Ir mus moksleivius  ten darbuotis  nuvežę pedagogai apgyvendino buvusiame dvare. Jei gerai pamenu  atskira sala buvo tas mūsų gyvenamas namas. Bet dabar nuvažiavus  patikrinti tai labai iš kelio ir gaila benzino.

Turėjome ten dirbdami kelias bėdas. Per daug laisvės, klaikūs rabarbarų laukai ir technikumas. Technikume vyrukai vyresni ir stipresni. Bet kai kartą atėjo pas mus jie visa gauja vienas mūsiškis iš Dzeržinkos išėjo viens prieš vieną muštis su jų lyderiu ir machankėje gerai laikė distanciją, mūsiškio tam technikumiečiui nepavyko atlupti ir technikumas tada leido mums laisvai jaustis saloje. Pradėjo gerbti. Net pasakė iš draugiškumo kur yra artimiausias bobulkos  taškas mums. Tame taške mažutėliai  tarybinių moksleivių rubleliai buvo išleisti greitai. Ir vieną vakarą pas mane atėjo rimtai nusiteikę mūsiškiai su kelias technikumiečiais.

-         Šitą, ėėė, tu pas bobulką taške dar nebuvai?

-         Ne.

Planas buvo toks. Kadangi visais laikais atrodžiau vyresnis nei bendraamžiai man  teko esminė plano dalis. Stovėti solidžiai ir rodyti raudonus viršelius. Kai mane parodys  bobulkai – pasakyti OBCHSS jaunesnysis leitenantas toks ir toks  bei parodyti raudonus Draugijos armijai, laivynui ir dar ten kažkam remti nario viršelius. Kratą darys jie – Žemės ūkio technikumo draugovininkai su raiščiais. Man faktiškai nieko nereikia daryti. Tik pūsti oriai žandus. Aš reikalingas kaip dar nematytas  žmogus taško bobulkai.

Iškratytus  iš bobulkos  butelius dalinsimės per pusę. Prisikrausime visą maišą. Gersime savaitę. Jei  taško bobulka duos kyšį - imti. Pinigai irgi per pusę. Bobulė beveik akla - nieko nesupras. Invalidė regėjimo. Veikla mūsų  teisinga  – kova su spekuliantais.

Draugovininkai mane aprėdė solidžiau  - rūbais iš kelių technikumo puošeivų. Apžiūrėjo, pasukiojo, įvertino žodžiu bachūras  ir nusivedė link taško.

Buvo jau vėlus vakaras ir bobulė išsigando. Trys  vyrai su neaiškiais tikslais. Draugovininkai atpylė ilgą moralų tekstą ir savo išvedžiojimų pabaigoje kreipėsi į mane:

-         Ar jau galime pradėti kratą, draugas jaunesnysis leitenantas?

Leidau galvos kinktelėjimu, žodį krata praleidau, kažkaip perdžiūvo gerklė. Vyrai puolė ieškoti.

Bobulė užsidėjo akinius  ir pradėjo slinktis link manęs. Aš jai buvau tikrai  nematytas. Iš tolo dar kartą parodžiau jai savo gynybinius raudonus dokumento viršelius. Maždaug atstok, tu sena  spekuliacijos išpera,  nuo manęs.  Bet dėl visa ko irgi pradėjau įvairiais  manevrais tolti nuo smalsios bobulės. Bobulė tačiau vis slinko prie dokumento viršelių, kol draugovininkai kuitėsi po sandėliuką kur turėjo būti rastas spekuliacinis  vynas.

Ir čia aš užmiršau savo pavardę. Na ne tiek savo, o  kiek jaunesniojo leitenanto. Pasitikrinti po rodomais  bobutei iš tolo viršeliais kažkaip nesolidu. O bobulė pasitaisydama akinius vis įtariau  žvelgė  į mano visiškai jauną veidą. .Bėgant per nugaros griovelį šaltam prakaitui supratau – jokia ji regėjimo invalidė.

-         Kaip sakote vardas jūsų, leitenantas? – jau grėsmingu Babos Jagos balsu  paklausė ji..

Draugovininkai pajuto negerą. Grįžo iš sandėliuko nieko neradę. Aš ir toliau tvirtai tylėjau. Daugiau teksto apart vieno žodžio “krata” nebuvau pasiruošęs.

Patyrusi taško savininkė žiūrėdama virš akinių stiklų į mano veidą  pakėlė balsą:

-         Duodu du butelius černylos  ir lauk  iš čia.

-         Spekuliantka, kurva, čtere butelki, - kažkaip neoficialiai ir visiškai lenkiškai sucypė  manieji draugovininkai

-         Du černylos, - tęsė netikėtai garsiai akyse atjaunėjusi bobulė. Kažkaip jos balsė atsirado kieto naktinio rizikingo biznio atstovo  balso gaidos. – ir aš nežiūriu kas čia do leitenantas..

Taip ir buvo. Nepatyrusio leitenanto draugai į rankas  gavo du butelius  ir išsinešdino. Aš tylėjau kaip liūtas. Mano galva tyli didinga mano povyza visos kratos metu buvo verta  mažiausiai majoro laipsnio.

O po to man technikumiečiai neatidavė pusės  grobio. Šūdas tu, ne leitenantas, tik numojo ranka ir nuėjo. Likau stovėti lauke už durų didingo bet tylaus majoro lyg su kuolu šiknoje būsenoje. Septyniolika  metų  - ką čia bepadarysi...

Moralas bus toks. Dabar jau mokėčiau  apsimesti anuo leitenantu. Bet  amžius mano jau viso pulkininko. Ir bobutės naktiniuose alkoholio prekybos taškuose mane vėl demaskuotų...taip ir neišmokau kratų leitenanto darbo...