2013 m. balandžio 9 d., antradienis

Puškinas prie Baikalo





Pats aišku Amerikos kariuomenėje  netarnavau, bet vieną buvusio Amerikos žaliųjų berečių kapitono nusiskundimą  pamenu:
Mūsų irgi didelė todėl durna sistema. Ne tik pas rusus pilna nesąmonių.
Prasidėjus karui su Rusija  aš pagal planą su penkiais vyrais turėjau patekti prie Baikalo ežero į Irkutsko sritį. Gerai žinojau savo rajono žemėlapį, istoriją, kas kuo gali būti nepatenkintas. Ką daryti, kaip kalbėti su vietiniais žmonėmis. Trumpai tariant geriausiu atveju (jei anksčiau nenudobs) turėjau suburti kelių tūkstančių partizanų būrį. Ką toliau daryti – lauktume įsakymo. O mes šešiese  jau tik padėtume partizanų logistikai ir diversijoms
Jau šioje plano vietoje mane kankino  abejonė ar tikrai man tai pavyktų. Ar nemestų mūsų kaip sakoma meškoms į nasrus sudraskymui. Na bet...karininkas....pasimelsčiau ir į taigą...
Bet kaip didelės ir demokratiškos šalies kariuomenės dalis –  mūsų žaliųjų berečių dalis - turėjo būti teisingos  visuomenės teisinga kopija. Mano būryje rusų kalbą taip gerai kaip aš (na kaip Amerikos kariuomenėje įsivaizduojama) mokėjo dar tik vienas žmogus. Mūsų radistas. Puškino specialistas. Vyras geras. Ne bailys. Bet negras.
Na ir dabar pagalvok.
Tai mes bliamba taigoje prie Baikalo su juo slaptai veiktume? Tai po dienos visi kaimai aplink šnekėtų – negras iš dangau nusileido ir bobutės į miško pusę žegnotųsi. Čekistų visa divizija vien pasijuokti pilna sudėtimi  ant mūsų galvų suvažiuotų per 24 valandas....
Partizanas negras taigoje prie Baikalo skaito:
 - Златая цепь на дубе том.
Rašyti komentarą