Mano motina prisimena trėmimus. Ji ką tik buvo
baigusi pirmą Vyžuonų mokyklos klasę.
Įstrigo trys dalykai. Trėmimo punktas buvo Vyžuonų mokyklos sode. Ten
visus surinktus laikė. Ištrėmė net mokytoją Sabaliauskaitę, net ne mokytoją, aukščiau, direktoriaus pavaduotoją. Kaip pokario pirmokei pasaulyje nebuvo didesnio autoriteto nei mokyklos direktorius
ir direktoriaus pavaduotoja. Ir štai ištremia.
Kai parėjo namo
su šita baisia žinia, jos mama jau grąžė rankas. Tremia artimiausias gimines.
Ir trečias
dalykas, kurį labai užfiksavo pirmokės atmintis. Baisus gausmas. Pilni laukai, pilnas kelias Utena - Vyžuonos sunkvežimių, visi stovi su užvestais varikliais ir po
laukus sklinda baisus gausmas. Vieni tušti dar, kiti pakrauti.
2 komentarai:
Senelio brolis buvo mokytojas. Jam atrodė, kad darbininkai ir valstiečiai nusipelnė geresnio gyvenimo, nei "prie Smetonos" Lietuvoj, ir gal čia nieko blogo ta sovietų valdžia. Bet jis buvo mokytojas, ir tuo kaltas. Birželio 14 m. mano seneliai sužinojo, kad brolis mokytojas suimtas ir pakrautas į traukinį. Skubiai pardavė linus ir pasikinkę arklius važiavo į Joniškį bent pinigais jį paremti. Stotyje stovėjo pilni žmonių vagonai, o kareiviai plėšė klykiančius vaikus iš motinų rankų, nes grūdo juos į skirtingus vagonus. Senelio brolis mokytojas buvo išvežtas nežinia kur, ir apie jį daugiau niekas nieko nežino.
Pilna Lietuva tokių istorijų.
Gerai, kad neužmirštame.
Rašyti komentarą