2014 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Ožkinių autobuse




Praeitą savaitę  Balkanų moteris vėl remontavo savo  škodą ir todėl aš gana dažnai  važiuodavau autobusu. Nes moterys visada turi  krūvą sudėtingai išaiškinamų primityviam vyriškui protui reikalų. Joms be mašinos pražūtis.
Taigi kartą bevažiuodamas namo pataikiau į Ožkinių autobusą  Žmogus, gyvenantis ten kur važiuoja toks autobusas, savaime yra  įtartinas. Moterys ten užsispyrę, o vyrai ...ir kaip tik pro mane praėjo lygiai taip  smirdantys bomžai kaip  aš galvojau. Jie tvarkingai atsisėdo autobuso gale  ir pusė autobuso persikėlė į priekį, toliau nuo jų. Bomžai net kiek įsižeidė, pagal Europos kanonus pusę autobuso galima būtų paduoti į teismą. Juk visi  ten iš Ožkinių, tai kodėl taip demonstratyviai  pasirinktinai nuo jų dviejų  bėga?
Bet nuo priemiestinių  autobusų aromatų apžvalgos  mane atitraukė dar įdomesnė moteris priešais  mane. Ji didžiulėmis raidėmis atsispausdino psichologo ar gyvenimo mokytojo patarimus. Moteris sukiojosi nervingai. Plaukai buvo kardinaliai juodi, dažyti. Kaklas ir pirštai  išdavė jos pusšimtinį amžių. Ir tuose lapuose (net aš galėjau skaityti kokios didelės raidės) buvo mokoma kaip išlaikyti vyrą, kad nepabėgtų. Aiškiai jos vyras jau buvo pakėlęs sparnus iš Ožkinių. Bet psichologas guodė grįš, pas geras moteris vyrai palakstę grįžta, jos rankos ypatingai virpėjo ties tais lapais  apie  geras moteris. Ji nebuvo įsitikinusi savo gerumu. Jai jau buvo penkiasdešimt. Nes koks gi kitas kriterijus yra. Tik  pagal vyrą nustatomas  moters  gerumas. Štai Balkanų moteris mane bara ir bara, bet kai sutinka drauges tai taip iškelia į padebesius. Pats nustembu. O jei vyro nėra ir dar esi likusi viena Ožkiniuose – moteriškumo sutemos ir gyvenimas be vilties.
Dar prisiminiau Zakordonskį. Zakordonskis buvo kultūringas muzikinis aferistas tiesiai iš pačios Peterburgo konservatorijos. Ir rodos net Marijos teatre vartė natas. Kai jį pirmą kartą man teko garbė matyti, aš buvau paprašytas elgtis tyliai, nes Zakordonskis kaip tik taisė savo atlikimui Oginskio polonezą. Zakordonskis mane gerbė, nes daugiau kaip trijų degtinės taurelių  su manimi nė karto neišgėrė. O kaip sakė jį pažįstančios, oho kaip pavarydavo kai atsipalaiduodavo....
Taigi Zakordonskis  savo muzika gydė žmones, pakraudavo kompaktinius diskus  ir individualiai dirbdavo už papildomą mokestį. Bet Lietuvoje jam reikėjo padėjėjos salių nuomai, bilietų pardavimui ir tą darbą nemokamai dirbdavo Bela Josifovna. Bela Josifovna buvo gana pagyvenusi  moteris su praeitame amžiuje  mirusiais  vyrais. Ji atkusdavo tik vienu atveju, kai visas  teigiamas žinias apie Zakordonskio pasiekimus  muzikinėje gydyboje skleisdavo mums ir kitiems. Moteriai taip smagu buvo pasakoti ir ji tų mėnesio dienų,  kai jos  stebukladarys atvykdavo  į Vilnių,  laukdavo visas  likusiais mėnesio dienas. Savaime suprantama, kad šaunusis peterburgiškis jai leisdavo pasikrauti teigiamos energijos  koncerte geriausiose  vietose ir dar nemokamai.
Kartą svečias iš Peterburgo laiku neatvyko. Gydomuosius koncertus  teko atšaukti. Ir tik po kiek laiko išaiškėjo kraupi tiesa. Zakordonskis  mirė nuo širdies smūgio Daugpilio geležinkelio stotyje be dokumentų. Ten  ir palaidotas valdiška tvarka. Inteligentiškoms dukroms  iš Peterburgo buvo per sudėtinga  iš Latvijos išgauti tėvo palaikus. Ir jos jį paliko  Latgaloje.
Belai Josifovnai gyvenimas baigėsi. Ji truputį pasiblaškė  dėl perlaidojimo Peterburge. Bet Zakordonskio giminėms buvo tas pats. Ji nebevažiavo į sodą. Žiemą mėnesiais neišeidavo  į lauką. Sėdėjo namie ir žiūrėjo televizorių.
Ir ta moteris  priešais mane autobuse vos kabojo  ant virpančios plonos gyvenimo linijos tik lapų didžiulėmis raidėmis su gyvenimo  mokytojo patarimais dėka.

Nenoriu pasakyti, kad moterys gali gerai gyventi tik su vyrais. Ne, jos visada gyvena ilgiau už savo vyrus. Gauna pensijas. Šeria kates. Turi kituose miestuose vaikus. Tik tas jų ilgesnis gyvenimas be vyro lyg aprūkęs lango stiklas.  Nebesimato  kas už to stiklo. 
Rašyti komentarą