Mėnesiui Azijon

Mėnesiui Azijon.
Ryšio ko gero nebus.
Atgalios rugsėjo vidury.
Tada ir susitiksime.
Pailsėkime viens nuo kito.

Apie terlius vandalus

Tvarkingas miestas valstybė Singapūras pasodino penkiem mėnesiams grafitty terlių iš Šveicarijos. Šveicarijos prezidentė pritarė vandalų sodinimui. Po to Singapūras kiek pagalvojo ir pratęsė sėdėjimo laiką dar dviems mėnesiais. Kai kurie žmogaus teisių gynėjai cypia dėl to.

http://singaporedissident.blogspot.com/2010/08/shame-on-you-switzerland.html


Kaip griežta tvarką mėgstanti valstybė mano galva galėjo ir daugiau duoti. Su papildoma fizine bausme. Bambuko lazda per pirštus kokius šimtą kartų. Mes ne Singapūras gaila. Mes pas mus šitie terliai dar pagyrūniškai turi savo saitus ir puslapius.

http://paliokas.blogspot.com/2010/08/solomon.html


Dailiai mieganti policija vis dar laukia matyt kol užrašys Solomon ant Pirmo komisariato Kalvarijų gatvėje. Tada gal suras tuos terlius, bent jau kurie Senamiesyje(mane labiausiai erzina). Jie juk labai ir nesislapsto. Yra juk policijai žinomos priemonės atpratinti terlių nuo terliojimo ir be labai oficialių teisinių priemonių....

Roissios Perzidento blogas

Roissios Perzidento blogas. Kažkur girdėta, bet gražiai perdėliota.

http://kermlinrussia.livejournal.com/

Keli pranešimai iš aukščiau

Pusbroliukas, su kuriuo mes dar net persikryžminę krikšto vaikais, mane demaskavo pats ineto platybėse ir dabar kai girtavome giminiškai stebėjo mane įtariai, gėrė atsargiai po nedaug ir klausė ką parašysiu bloge. Bijo matyt tapti pastoviu personažu. Galimybių turi. Na mes dar pagalvosime, kaip seksis bendrauti ir kokios bus kitos vaišės. Pas pusbroliuką.
O parašyti buvo apie ką. Kažkas iš aukščiau pasiuntė jau kelias žinutes, o mes vis dar jų nesuvokiame. Tai kalbu apie mūsų planus keliauti Uzbekijon.  Perkelta skrydžio data, pusę metų negautas jų saugumo sutikimas, nesėkmingas vizitas Uzb.ambasadon Rygoje, kur gerai išlavintas uzbekų diplomatas sumaišė Latviją su Lietuva. Ir per paskutinį giminės baliuką gauta labai  stipri žinutė, jog neverta keliauti mums į Centrinę Aziją. Balkanų moteriai lūžo trijose vietose koja. Buvo lūžusi jau prieš penkias dienas, tačiau tik vienoje vietoje, bet gydytojai patarė tik geriau apsibintuoti koją elastiniu bintu, nes gal ir nelūžo. Šiandien vis tik atidarę Balkanų koją vizualiai operacijos metu rado tris lūžius ir vienas buvo tas senesnis.
Mano galva tai stiprus pranešimas ir aš jau pradedu jį priimti. Arba bus maištas prieš Karimovą arba kokia visagriaunanti stichija. Gal tikrai nevažiuoti...nes paskutinis pranešimas labai jau įtikinamas ir baisu tęsti savo kvailą užsispyrimą keliauti į Uzbekiją. Bus tu kelionių ...
Pačios Balkanų moters nuomone jei keliauti taksi po Uzbekiją jai problemų nebus. Į Bucharą i ir į rytietišką turgų ji keliaus ir su trimis kojos lūžiais. Kaip jas ten tuose Balkanuose auklėjo neįsivaizduoju, bet mano galva pakankamai efektyviai....

Šiaip keistenybės

Štai lenkų įtaka(mane tai jaudina, nes vėl mums iš po padalkų kaišomas Pilsudskis) gali siekti fantasmagorinius dalykus. Vudu kulto Haityje pagrindinė moteriškos dievybės ikona yra… tikrai nepaspėsite… Juodoji Dievo Motina iš Jasno Guros arba kitaip pagrindinė lenkų relikvija, Čenstachavos Dievo Motina. Tiesiog XIX a. pradžioje lenkų legionierius užnešė ikonėlės kopiją Haityn. Ir ten lenkai…o mes norime laisvanoriškai pasistatyti paminklą Pilsudskiui Druskininkuose. Kurio paminklo propaganda užsiima lenkų turistų pinigų apakintas Druskininkų meras arba koks netoliaregis blogeris. Haičio moralas yra toks: lenkai ir nekviesti atsiras, kaip ir rusai…


Kitas nustebinęs dalykas tai Dvylikos kėdžių personažų kilmė.Negana to, kad Ilfas ir Petrovas sukurpė šį nemarų kūrinį pagal partijos užsakymą kovai su trockistais, tai dar pagrindiniai personažai Kisa ir Osia yra nukopijuoti nuo anuo metu labai populiarios M. Bulgakovo pjesės Zoikos butas pagr.veikėjų Ametistovo(draugas Benderis) ir Oboljaninovo(Vorobjaninovas). Visiškai pagal kūrimo aplinkybes nepanašėjęs į rimtą kūrinį 12 kėdžių visgi tapo tokiu. Oi nežinomi ir vinguriuoti meno takeliai…

Latvija kaip nelaimė

Latviai yra vargšai ir kas ten pakliūna tampa tokiu pat vargšu.


Uzbekijos vizų ambasadoje negavome. Kažkoks labai išsilavinęs diplomatas iš UZb.URM sugebėjo supainioti Latviją su Lietuva, mes latviais atsisakėme būti, tad vizų negavome. Bliamba. Bet reikia susitaikyti su tuo. Rytai yra Rytai. O uzbekų konsului drebėjo rankos, kol Balkanų moteris kokiomis trimis kalbomis jį keikė. Balkanų moteris atsisakė pripažinti Rytų tradicijas. Arba nežino tos Kiplingo frazės. Aš reagavau ramiau. Matęs to atsipalaidavusio musulmonų pasaulio pakankamai.

Dar latviai neturi fantazijos. Kalnapilio Kaštonų ir kitos naujos etiketės tiesiog išverstos į latvių kalbą. Kastanu. Ir parduodamas kaip latvių alaus daryklos Lačplėsis alus. Aš latvių vietoje sukilčiau, nes būtų mano nacionaliniai jausmai įžeisti. Bet jiems nieko. Latviai dabr užsiėmę Latvijos pardavimu. Bet koks laisvesnis žemės ar ofiso plotelis išmargintas užrašais Iznoma arba Pardod. Bet mano galva nėra tiek nei rusų, nei lietuvių, kad supirktų visą Latviją. Tad vėl eilinis latvių verslo projektas pasmerktas žlugimui.

Dar Latvijoje +32, todėl jokie turistiniai objektai beveik nesudominio. Išskyrus vandens telkinius. Sudomino tik jų skanus nacionalinis alus Tervetes. Keista, bet sugeba. Bet kaip sakė, jo pagamina tiek mažai, kad apie eksportą nėra ir kalbos. Latviai patys viską išgeria. Mano galva tai tipiškas latviškas požiūris.

Drambliai , kurie gyveno Rygos Zoo nuo 1912 m., visi dingo. Kur jie dingo buvo parašyta tik latviškai. Matyt nacionalinė paslaptis. Bet man dramblių dingimas akivaizdus Latvijos regreso pavyzdys. Neturėjau ką parodyti mažylei didingo Rygos Zoo.

Klastingi autobusų vairuotojai ir klastingi knygininkai

Vakar po darbo, kadangi vėl Balkanai atėmė mašiną į gamtą vėdintis , aš išėjau kaip šventas Antanas į dykumą stebėti gundymų pasivaikščioti po Senamiestį. Senamiestyje karšta. Bet netiksliai apibūdinau tą karštį. Visiškai klaikiai totaliai sachariškai karšta ir tik kreivų gatvelių sankryžose kartais skersvėjis. Bet nestovėsi kaip eismo reguliuotojas sankryžoje, niekas nebeprisimena kaip tai daroma, kas toks eismo reguliuotojas apskritai ir kaip į jį mojuojantį rankomis reaguoti. Tad nerizikavau vėdintis sankryžoje.
Bet karštis žmones tikrai veikia. Štai knygyne man nurodė savo svetainės internete adresą, kad pasikapstyčiau jame pats ir nelysčiau su kvailais klausimais. Man davė lapelį su adresu, sakau:

– Nereikia man popieriukų, atsiminsiu, dar turiu galvą ant pečių.

– Pastebėjome, kažkas ten yra. - atsakė pardavėja ir vėl sulindo į kompą.

Aš įtariai pažiūrėjau į ją, bet ji nesišaipė, lyg ir buvo rimta. Pastovėjau kiek, bet išėjau neįsižeidęs.
Tada lipau į autobusą, irgi seniai buvau važiavęs, bent jau žinojau reikia lipti pro priekines duris. Padaviau vairuotojui 20 litų. Jis man parodė pirštą. Na man aptarnaujančio pesonalo bajeriai jau pabodo ir aš jam irgi parodžiau pirštą. Jis džiugiai linktelėjo. Davė grąžą ir vieną bilietėlį.
Vėl nieko nesupratau. Bet po dviejų minučių supratau. Autobusas buvo pažangus, europietiškas, su oro kondicionavimo sistema ir aklinai uždarytais langais. Vairuotojas keršydamas už mano gestą įjungė šildymą. Autobusas tiesiog garavo, pensininkas šalia manęs Sodros reformų nustekentu balsu išstenėjo ar čia jis vienas jaučia galą ar čia visam autobusui ateina pabaiga. Lauke buvo +30, bet kai atsidarydavo durys visi džiugiai palinkę link durų įkvėpdavo gaivią vėsą. Ir supratome kad sena legenda apie mirties alsavimą šalčiu yra visai neteisinga. Mirtis alsuoja tvankiu ir drėgnu 26 autobuso oru. Ir autobuso galutinis kelionės taškas – Santariškės - tiko paskutiniam virtų pensininkų išvirtimui/išvertimui pro duris. Kai išlipau šlaputėlis netvirtu žignsniu iš autobuso atsižegnojau visiems laikams rodyti pirštą autobusų vairuotojams ir aplamai bet kada važiuoti autobusu.

Mikriukas arba opelis tiktai. Nebent žiemą, kai tikrai pravers europietiška pažangi oro kondicionavimo sistema autobuse.