Trobelės kampas

Rytą važiuodamas į darbą išgirdau Eminemą repuojant kalėdinį Džingl belzz… pagalvojau kitas logiškas žingsnis - surepuoti Bethoveno devintąją. Bet net tai manęs nepaguodė. Buvau vėl prisidirbęs.

Balkanų moteris labai rimtai ruošiasi Kūčių vakarienei. Ir kaip anksčiau jau esu pastebėjęs tai man sukelia papildomą stresą, nes jaučiu vėl nepataikysiu į bendrą gyvenimo ritmą. Nes man tinkamas užsiėmimas stebėti, o ne veikti. Pirmas skandalas buvo toks: sūris traškučiams prie barštelių bvuo sutarkuotas per stambia tarka. Na bet tą problemą išsprendėme greit: pusvalandį gerai pašūkavę. Dar kartą sulipdžiau sūrius ranka ir pertarkavau smulkia tarka. Produkto konsistencija liko labai įdomi, bet barstomais trupiniais(toks recepto reikalavimas) tai nebuvo galima pavadinti. Paberti jie netiko, bet sunkiai šnopuojanti po barnio moteris kažkaip pirštais prispaudė prie kiekvieno traškučio tuos sūrio maiginius.
Vakar kol Balkanų moteris maitino kūdikį aš slankiojau po virtuvę ir stebėjau ką čia nušvilpus pasmalyžiauti.Gerų daiktų neliečiau, tiek dar suprantu – viskas daroma Kūčioms, bet radau besimėtantį aiškiai niekam nereikalingą meduolio kamputį. Jį skaniai suraičiau.
Vajazau, kas dėjosi po to. Pasirodo tas besivoliojantis meduolio kampas buvo pačios Kūčių puošmenos – meduolinės trobelės -  kertinis kampas. Staugsmas ir ašaros. Gerai kad dar buvo likę daugiau meduolinių atliekų – dantimis ir peiliais apdorojau dar vieną meduolinę detalę, kuri lyg ir tiko priklijavimo būdu į trobelės kertinį kampą.

Rytą neramiai pažiūrėjau – trobelė dar stovi. Ufff, truputį atlėgo.


Moralas moterims: Kalėdų dvasia į namus neateis, jei versite vyrą dirbti.