2010 m. gruodžio 30 d., ketvirtadienis

Pilietinio karo laikų kino kamera ir filmas apie taiką

Jei prisimenate rusiškus filmus apie pilietinį ir antrą pasaulinį tai pamenate gal kinooperatoriai ranka sukdavo tokią rankenėlę kameroje, kad galėtų filmuoti. Tokia senovinė senovė. Bet ir man teko gūdžiame XX amžiuje jau antroje jo pusėje susidurti su tokia technika. Vienoje sovietinėje aukštojoje mokykloje kuriai teko garbė suteikti man išsilavinimą, nors patys matote anoks ten mano išsilavinimas, taigi toje alma mater buvo kino mėgėjų būrelis ant popieriaus ir būrelyje buvo reali kino kamera Krasnogorsk.


Kaip dabar pamenu, ranka stipriai kelis kartus pasuki rankenėlę ir kamera sugebėdavo beveik minutę filmuoti. Matavome - ilgiau kaip 52 sekundes netraukdavo, bet filmavimo laikas buvo labai įvairus. Taip pat šansas kad juosta išsiryškins buvo irgi apie 50, bet procentų. Ir negalėjome su tokia kamera filmuoti ilgus liūdnus lietuviškus filmus.

Būrelio vadovas vieną dieną leido mums paplanuoti kameros panaudojimą chaltūros tikslams – vestuvių filmavimui, jei padarysime pavyzdinį būrelio filmą pagal pasiūlytų temų sąrašus. Iš komjaunimo komiteto patvirtinto sąrašo pasirinkome mažiausiai durną temą Миру-Мир ir sukūrėme greituoju būdu scenarijų “Vaikai išveja iš kiemo karą”. Nes spaudė laikas, artėjo užsakytas vestuvių Kaune filmavimas. O iš Kauno anais laikais grėsė didelės babkės arba didelis į snukį jei ne.

Kadangi iš viso kino mėgėjų būrelio pats baisiausias ir tuo panašiausias į imperialistinį karą buvau aš, visiškam socrealizmui sustiprinti buvau dar apmaukšlintas ausine sibirietiška kepure, aprengtas savo kailinias į kurių abi kišenes tilpdavo po natūralaus 0,7 litro vyno butelys ir nė žymės.

Pagal scenarijų Senamiesčio kieme aš pirmas 30 sekundžių klastingai sėlinau kupinas imperialistinių kėslų. Kitame kadre keli vaikai turėjo išvaryti mane sniego gniūžtėmis ir po to kadre pasirodo kartonkė su užrašu – “Karui – ne”. Trumpai bet talentingai. Kino mėgėjų festivalyje užsimerkęs luptum pirmą vietą, nes dar papildomai labai ideologiškai teisinga. Pirmas kadras pavyko. Bet niekingi kino būrelio nariai persistengė. Perbėgo per kelis kiemus ir per daug emocingai instruktavo sušauktus filmuotis keliasdešimt vaikų. Klaikiai didelė minia išbėgo iš už kampo vieningai, visiškai netikėtai ir mėtė į mane akmenis(vietoj scenarijaus lengvų gniūžčių) ir viską ką rado kokiuose šešiuose kiemuose aplink.

Karui buvo tikrai blogai. Gumbuoti akmenys bei metalurginiai gaminiai leido pajusti tvirtus pacifistinius Senamiesčio vaikų įsitikinimus galvoje ir žemiau. Kartonkės “Karui – ne” jau net nereikėjo.

Filmas pavyko, visiems buvo juokinga žiūrėti kaip laksto po akmenų kruša realiai išsigandęs imperialistinis karas ir būrelio vadovas leido mums pasiimti Krasnogorską vestuvėms Kaune filmuoti.

Bet apie tai antroje memuaro dalyje.
Rašyti komentarą