2010 m. gruodžio 17 d., penktadienis

Pilnas kalėdinės dvasios, bet vėl apie jas

Laikas nuo laiko man galvon ateina neramios mintys. Štai viena iš paskutiniųjų – ar galima perauklėti moteris, visiškai. Ir jei galima tai tada į kurią pusę. Ko man(mums, vyrams, plačiai įsisvajojus)iš jų norėti. Pats šio klausimo atsistojimas jau yra mano galva labai patiniškai vyriškas aktas. Gal dar kas prisimena - mes juk medžiotojai ir kariai. Juk daugumai – prisipažinkite bent sau - geriau tolerantiškai išsigandus tupėti po šluota ir negriebti moteriškių nei už vienos jautrios feministinės vietos.


Taigi po šios šaunios įžangos toliau tęsiu nebe taip galingai. Jos – moterys – egzistuoja ir labai sunku man sugalvoti ką jose keisti. Galima sureguliuoti garsą . Bet iš kitos pusės nebeįsiviazduoju netarškančios kaip genys į medį moters. Tylios moterys galanda peilius nužudymui arba jau ten, Per Lašeze ar Rasose. Pagerinti moterų grožį, o kam to reikia, bus pavydu svetimiems vyrams, o savos jau įprastos. Vaikus jos augina neraginamos, jei skyrybos tai ir neatimsi jų, taip moterys pripranta prie vaikų. Valgyti net daro ir skaniai, kai kurios.

O kad jos irgi kažko nori gyvenime, tai natūralu. Gyvos gi bei neatsparios vyrų grožiui..

Va taip keistai atėjo pas mane kalėdinė geroji dvasia. Perteikiau ją jums. Bet neradau apie ką parašyti, tai kaip visada, apie moteris.
Rašyti komentarą