2012 m. sausio 20 d., penktadienis

Aš esu/nesu seras Izaokas Niutonas




Ir kažką jis ten didingo aforistiško pasakė apie milžinus, pečius ir stovinčius ant pečių. Matyt ir aš kaip Izaokas. Nes...

Mažoji negali paeiti nė dešimt žingsnių lauke. Jai iškart paskausta kojytė ir ji sako opa. Aš dėl ramybės užsikeliu. Va toks mano kūno keistas spinduliavimas – su mama jai niekada neskauda kojytės. Su manimi iškart.

Katė pusę septynių pirma mane sutinka virtuvėje ir klastingai susiaurinusi akis užšoka man ant pečių kol aš užsimiegojęs. Ir mes tada kartu kankiname kavos aparatą ir tepamės buterbrodus. Ji prie ausies murkia ir stebi ingredientus iš viršaus. Jei ingredientai geri reikalauja savo dalies šaukdama baisiu balsu. Tada aš jai duodu. Nes noriu tylos.

Net Balkanų moteris, nors jau seniai nebenešu jos ant rankų, laikas nuo laiko pameilikauja – noriu ant viršaus. Ir nedrįsk atsakyti – nuotaika subjurs savaitei.

Ir po to aš ganėtinai tiksliai prisiminiau ką visgi sakė seras Izaokas.. Jis sakė tik ant kitų milžinų pečių atsistojęs aš padariau savo darbus.

Taigi aš visai ne Izaokas Niutonas, bet esu tas milžinas ant kurio jos atsistoję gali daryti savo atradimus. Jos niutonai. Bet aš tada pečiai be kurių niutonai negali.

Visai gerai.

Rašyti komentarą