2012 m. sausio 17 d., antradienis

Laisvės statula


Laisvąjį pasaulį už geležinės uždangos pamačiau dar 1985 metais. Tykiai priėjus prie Berlyno sienos iš demokratinio Berlyno pusės virš neperlipamos sienos ir mums virš galvų kabojo nachališkas Axel Springer Verlag pastatas kaip gera žinia mums esantiems už uždangos. Vakarai čia pat ir stebi mus – nuraminau save. Pažiūrėjau į Vakarus antrą kartą iš televizijos bokšto Alexander platz apžvalgos aikštelės. Baugu net buvo ten - visi susigrūdę Vakarų pusėn, dėl pusiausvyros kaip išmanantis šiokius tokius mechanikos dėsnius nuėjau pasižvalgyti ir Rytų pusėn. Ten ir stovėjau vienišas.


Koja įžengiau į tikrus Vakarus tik po 8 metų, kai jau ir patys buvome Vakarai, bet neryškūs tokie. Ir tai buvo iškart Amerika.

Galite įsivaizduoti buvusio tarybioko jausmus kai plaukiau ekskursiniu laiveliu iš Manheteno link Laisvės statulos ir palaipsniui tas simbolinis kolosas matytas iš mažyčių pašto ženklų prislėgė mane savo dydžiu. Apsiašarojau kaip vaikas.

Laisvas, laisvas pagaliau, aš Amerikoje, darau ką noriu.

Antrą kartą gyvenime taip apsiverkiau kai gimė mano mažoji.

Nuo to karto Bertoldžio Laisvės statula įsėdo man į smegenis tvirtai. Ir kai stažuotės kuratorius nugrūdo mane kažkur į Vidurio Vakarus beveik mėnesiui kur miesto centras visai sugriuvęs ir pėsčias žmogus(tai yra aš) sukelia teisėtą policijos įtarimą ir ir yra sekamas kelis kilometrus policijos automobiliu, kur elgetos tik baltieji, aš po savaitės dienomis ofise centre tarp griuvėsių ir tyro kanadiško viskio vakarais sustreikavau ir moviau į Čikagą kur gyvenimas. Bet klastingasis kuratorius jau įtarė apie žalingą kolosaliojo Bertoldžio kūrinio įtaką Rytų Europos žmonėms. Ir paskutinį trečdalį stipendijos(neįsivaizduojamą 1000 USD, kai mano mėnesio alga Lietuvoje tuo metu siekė net 40USD), skirtą kultūriniam egzistavimui Niujorke paskutinę savaitę, paėmė ir neišmokėjo. Dar pasikvietęs į kabinetą iškeikė kultūringais amerikoniškais keiksmais, bet kadangi tai buvo ne rusiškai – supratau tik dalį. Bet kad keiksmai suvokiau iš mostų rankomis ir trepenimo kojele. Inteligentas, ble.Toks jis buvo įsiutęs...

Perėjau ant kavos ir bananų dietos Niujorke, juolab viešbutyje mane dar paliko, dar sukrapščiau kelis dolerius miuziklui Katės Brodvėjuje ir pasidariau sau išvadą visam gyvenimui:

Netikėkite moterimis, net kai jos nesveikai didelės ir betoninės, jų pažadai bus jūsų suvedžiojimui bei paskutinių pinigų atėmimui iš vyriškio kišenės...

Rašyti komentarą